Pragaras ir rojus

35

Prieš sutikdamas Simoną galvojau, kad niekad nieko nemylėsiu. Visos moterys man buvo vienodos, joms patikau tik dėl savo grožio ir tėvo pinigų. Tačiau brunetė buvo kitokia, ji buvo su manimi tik dėl darbo, bet galiausiai pamilo mane, o aš pamilau ją. Dėl tokios meilės galėčiau padaryti viską, nes ji mano gyvenimo šviesa.
Galiausiai Tadas rado Simoną, tad jau judėjome link tos vietos. Mašinoje sėdėjau suspaudęs kumščius, nors draugas man liepė nusiraminti, nes pyktis dabar nepadės, o tik pakenks.
- Mano draugas iš policijos pasirodys panašiu metu, kaip ir mes. Jei neiškrėsime jokių kvailysčių Simona greitai bus saugi,- ramino mane juodaplaukis.
- Aš noriu jį užmušti,- tyliai suburbėjau sau po nosimi.
- Žinau, bet tu turėsi pasirūpinti savo šeima,- išgirdęs mano bambėjimą tarė Tadas.
Daugiau nieko nesakiau tik galvojau apie mylimos moters išgelbėjimą. Gan greitai atvažiavome prie apleisto sandėlio, jo viduje degė keletas šviesų. Nieko nelaukę patraukėme į pastato vidų. Judėjome tyliai, tam kad neatkreiptume į save per daug dėmesio. Vis ėjome gilyn į pastatą, kol galiausiai priėjo patalpą, kurios viduryje stovėjo dvi kėdės. Ant vienos iš jų sėdėjo pririšta Simona, ji atrodė pavargusi, tačiau sveika. O ant kėdės priešais ją sėdėjo Rokas.
- Kodėl tu nesupranti, kad aš noriu tavęs?- piktai paklausė vaikinas.
- Susidegink idiote, aš laukiuosi savo mylimo vyro vaiko, man tavęs niekad nereiks,- piktai atsakė brunetė.
- Juk supranti, kad dabar esi mano įkaitė ir lengvai galiu nusikratyti tavo vaiko, o tada būsi tik mano,- vis dar nepastebėjęs mūsų pasakė sukryžiavęs rankas ant krutinės Rokas.
- Negrasink mano žmonai,- priėjęs arčiau atkreipiau į save dėmesį.
- Stebiuosi, kad sugebėjai mus surasti,- pažvelgęs į mane tarė vaikinas.
Tik gūžtelėjau pečiais ir pradėjau artintis link judviejų, o tuo tarpu Tadas dingo šešėliuose. Man vis žengiant žingsnis po žingsnio, Rokas išsitraukė šautuvą ir jį nukreipė į mane.
- Nejaugi išsigandai?- man sustojus paklausė vaikinas.
- Prašau, nieko jam nedaryk,- išsigandusiu balsu paprašė Simona.
- Mažute, man viskas bus gerai,- bandžiau nuraminti balsu brunetę, nors jaučiau kaip dreba pirštai.
- Ak kokia meilė, mane net pykina nuo jūsų, nes Simona taip mylėti turėjo mane,- supykęs tarė Rokas ir šovė man į koją.
Suklykęs iš skausmo suklupau, o tuo tarpu Tadas prisiartino prie šaulio ir jį atjungė trenkdamas iš savo ginklo.
- Matai, tau viskas gerai?- atrišdamas mano mylimąją paklausė juodaplaukis.
- Ištversiu,- tyliai atsakiau žvelgdamas į savo mylimus žmones.