Pragaras ir rojus

33

Praėjo jau keletas dienų po mano ir Simonos susitaikymo. Rytais vos pabudęs pasakydavau jai kad myliu, o vakarais prieš užmiegant jai tai primindavau. Abu skrajojom padebesiais dėl abipusės meilės.
Būdamas darbe svajojau apie grįžimą namo, kai į asmeninį telefoną paskambino Simona.
- Kas nutiko mažutę?- vos atsiliepęs paklausiau.
- Šiandien eisiu į klubą, nes reikia sutvarkyti reikalus,- žiovaudama atsakė mylimoji.
- Palauk kol grįšiu iš darbo ir kartu nuvažiuosim,- šiek tiek nerimaudamas pasiūliau dėl Simonos nėštumo.
- Geriau atvažiuok po darbo tiesiai į klubą, Rikui pasakysiu, kad tave iš karto įleistų į vidų,- nesutikusi su mano pasiūlymu tarė mergina.
- Na gerai, bet būk atsargi, juk nepamiršai, kad laukiesi mūsų mažylio,- nenoriai sutikau ir pradėjau skaičiuoti likusias minutes iki darbo pabaigos.
- Matai, nesijaudink juk būsiu savo klube,- nusijuokdama tarė mergina.
- Laukiu nesulaukiu kada pamatysiu tave, mažute,- pabarbendamas pirštais per stalą tariau.
- Tada linkiu sėkmės laukti,- kikendama palinkėjo man mylimoji.
- Iki mažutę, labai myliu tave,- atsisveikindamas tariau.
- O aš tave myliu,- sušnabždėjo man mergina.
Taip ir baigėsi mūsų pokalbis, nors džiaugiausi girdėdamas, kad ji mane myli taip, bet turėjau blogą nuojautą. Ši bloga nuojauta mane kamavo visą likusią darbo dieną. O baigiantis dienai prisiminiau Simonos sapną, kuriame aš ją apleidau ir ji buvo pagrobta to kvailio, dėl kurio mes išsiskyrėm. Bandžiau nusipurtyti tas baisias mintis, nes jis nėra laukiamų lankytojų saraše. Tačiau artėdama link klubo jaučiausi blogiau ir blogiau.
Pastatęs automobilį lėkte nulėkiau prie durų į klubą. Rikas mane pažino ir iš karto įleido mane į vidų. Artėdamas link baro vis žvalgiausi ir akimis ieškojau savo būsimos žmonos.
- Saimonai, kur ji?- priėjęs prie baro iš karto paklausiau barmeno.
- Na paskutinį kartą panelę Simoną mačiau lipančią laiptais į balkoną,- plakdamas gėrimą atsakė vaikinas.
Vos tai išgirdęs nuskubėjau link laiptų, buvo sunku prasibrauti pro susirinkusius žmones. Man prasilenkus su kitais, jie mane visi iki vieno nužvelgė piktai. Na jie nekalti dėl to nes atrodžiau kraupiai, vis nerimavau dėl savo mylimosios.
Pagaliau užlipęs laiptais pastebėjau prie turėklų stovinčią Simoną, jau norėjau bėgti pas ją, bet man kelią pastojo Veronika.
- Matai, kaip man smagu tave matyti, paskutinį kartą taip blogai viskas gavosi,- pradėjo plepėti savo nesąmones blondinė.
- Pasitrauk, man reikia pas žmoną,- pastumdamas ją į šoną tariau.
Tačiau Simonos jau nebebuvo prie turėklų.