Pragaras ir rojus

36

Greitai pasirodė policija, o kartu su jais medikai. Mus su Simona išvežė į ligoninę. Kai atsidūrėme joje buvome išskirti, nes iš mano kojos reikėjo ištraukti kulką, o mano mylimoji pradėjo jaustis blogai. Kai galiausiai buvau sutvarkytas, buvo praėjusios kelios valandos ir prie mano lovos sėdėjo Lukas.
- Kaip laikaisi pusbroli?- šyptelėjęs paklausė šviesiaplaukis.
- Kur Simona?- bandydamas atsisėsti paklausiau.
- Jiems viskas gerai, aišku mažylis dabar akylai stebimas, bet jiems viskas gerai. Polė ir Tadas, dabar kartu su Simona, bei neleidžia jai liūdėti kol tu atsigausi,- ramiai žiūrėdamas sau į pirštus atsakė pubrolis.
- Mažylis?- sutrikęs ir vis dar apsvaigęs nuo vaistų paklausiau.
- Ak taip tu nežinai, bet sveikinu tapus tėčiu,- nusišypsojęs pasveikino mane Lukas.
Vos tai išgirdęs bandžiau keltis ir eiti pas savo šeimą, tačiau užmynus ant kojos iš karto sėdausi atgal ant lovos.
- Nusiramink, tuoj tau padėsiu,- atsistodamas šalia manęs tarė šviesiaplaukis.
Vaikinas man ištiesė ranką, stipriai įsikibęs į jį atsistojau. Lėtai pajudėjome ieškoti brunetės ir mano mažylio. Kol ėjome sutikome pakankamai daug medikų, jie visi nekreipė į mus dėmesio. Galiausiai sustojome prie nieko neišsiskiriančių durų, o už jų leidau sau spėti yra Simona.
- Ak štai ir tėvelis,- mums įėjus pro duris tarė Polė.
- Ramiau mieloji, jiems dabar sunku,- vis dar prilaikydamas mane paprašė savo žmonos pusbrolis.
- Mažute, kaip tu?- nekreipdamas į draugus dėmesio paklausiau.
- Man viskas gerai, bet mažylis gimė truputį anksčiau nei turėjo,- liūdnai šyptelėjusi atsakė brunetė.
- Manau leiskim jiems vieniems pabūti,- man atsisėdus ant lovos tarė Lukas.
Kai visi išėjo ir likome tik dviese paėmiau mylimąją už rankos, bei pravirkau. Brunetė nubraukė man ašaras ir nusišypsojusi tarė:
- Atleisk dėl tau sukelto nerimo.
- Mažute, aš krausčiausi iš proto, kai tiesiog dingai man iš akių. Nežinau ką būčiau daręs be tavęs ir mūsų mažylio,- paėmęs antrą ranką ir bučiuodamas jas abi tariau.
- Manau pavadinkim jį Marku,- suimdama mane už smakro tarė Simona.
- O kur jis dabar?- atsikrenkštęs paklausiau.
- Mūsų berniukas dabar kartu su kitais ankstukais, bet greitai galėsime jį pamatyti,- glostydama mano rankas atsakė mergina.
- Daugiau niekad jūsų neleisiu nuskriausti,- pažadėjau savo mylimai moteriai.
- Myliu tave,- pavargusi tarė brunetė.
- O aš tave myliu ir mylėsiu visą likusį gyvenimą.