Pragaras ir rojus

7

Susivaldęs nusprendžiau pažiūrėti kaip laikosi mamos orandžerija. Vos įėjęs į ją išgirdau tylų moterišką verksmą. Supratau, kad verksmas sklinda iš kambario vidurio, tad stengdamasis nepasirodyti sėlinau tarp įvairiausių augalų. Priėjęs arčiau pamačiau ant suolo gulinčią Simoną. Mergina vis kūkčiojo, o tarp kūkčiojimų glostė plokščią pilvą. Iš kitos pusės atėjo mano tėtis nešdamas puodelį arbatos, priėjęs prie brunetės ištiesė jai puodelį ir tarė:
- Imk, nuo jos turėtum šiek tiek aprimti.
- Ačiū,- nusibraukusi ašaras tarė mergina paėmusi puodelį.
- Tikrai neliksi nakvoti?- išlaikydamas atstumą paklausė mano tėvas.
- Tikrai. Rytoj turiu reikalų. Bet norėčiau kai ko paprašyti,- žiūrėdama tik į arbatos puodelį atsakė Simona.
- Gali prašyti bet ko. Jei persigalvojai galiu paskolinti pinigų verslo plėtimui,- liūdnai šypsodamasis tarė tėtis.
- Juk žinot, kad neprašysiu pinigų, bet pabandykit Matą įtikinti laikytis nuo manęs atokiau. Nenoriu jo daugiau matyti,- nepakeldama akių tarė mano buvusi žmona.
- Gerai pabandysiu. Dabar paliksiu tave vieną, kai nurimsi galėsi važiuoti, bet dar pabūk nenoriu, kad susižeistum,- paglostydamas Simonai petį tarė tėtis.
- Gerai,- tyliai tarė mergina ir toliau žiūrėjo į arbatą.
Pasiklausęs jų pokalbio nusprendžiau pasišalinti iš orandžerijos. Grįžęs į savo kambarį vis galvojau, kodėl ji atsisako pinigų verslo plėtrai. Nenorėjau eiti klausti tėčio kol Simona dar buvo mūsų namuose, tad žiūrėjau pro langą ir laukiau. Mergina paliko mano tėvo namus maždaug už valandos. Vos jai išvažiavus nuėjau į tėčio kabinetą.
- Matai, kaip tik norėjau su tavimi pasikalbėti,- man įėjus tarė tėtis.
- Kodėl ji nenori priimti pinigų plėtrai?- nieko nelaukęs paklausiau.
- Reiškias tu girdėjai,- nusiėmęs akinius tarė jis.
- Taip girdėjau,- atsisėsdamas priešais tėti tariau.
- Na Simona daugiau nenori sudarinėti sutarčių su mūsų šeima. Taip pat nenori būti mums skolinga, ypač kai tu tiek daug iš jos atėmei,- rimtu balsu atsakė į mano klausimą tėtis.
- Aš nežinojau, kad ji laukiasi, o pamatęs tą bučinį pamečiau galvą,- nuleidęs akis bandžiau teisintis.
- Sūnau, aš žinau kad tu esi gan impulsyvus, bet turėjai pasikalbėti su ja ir tik tada išvaryti jei ji būtų buvusi kalta,- globėjiškai tarė tėtis.
Po jo žodžių supykau ir ant jo ir ant savęs, tad greitai atsistojęs palikau jo kabinetą ir nusprendžiau važiuoti iš čia lauk. Susirinkęs daiktus paskambinau Tadui:
- Nori šiandien prisigerti?
- Žinoma,- vos spėjus man paklausti atsakė draugas.
- Gerai už valandos būsiu pas tave,- tai pasakęs baigiau pokalbį ir įsėdau į savo automobilį važiuoti.