Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Paskirstymo ceremonija - 3 skyrius

3 skyrius
 
  Leila pajautė kaip traukinys stoja. Garsiai sugirgždėjo traukinio ratai ir pasigirdo mokinių balsai. Nors už lango buvo tamsu, Leila matė didžiąją Hogvartso pilį. Ji netikėjo savo akimis. Pilis buvo nuostabi. Didelė ir apšviesta taip, kad keltų susidomėjimą. Mergaitė į vieną ranką pasiėmė nuo lentynos lagaminą, o į kitą – narvą, kuriame ramiai tupėjo Bert. Už Leilos ėjo Hermiona ir Nevilis tempdami savo lagaminus.

  Lauke buvo žvarbu. Naktis apsiniaukus, atrodė, kad tuoj ims ir prapliups lietus. Leila išlipo iš traukinio ir apsidairė. Netoliese pamatė aukštą žmogų. Net nežinia ar buvo galima sakyt žmogų. Jis buvo dvigubai aukštesnis už normalų burtinininką, plaukai atrodė nešukuoti dešimtmetį, jie labiau buvo panašūs į didelę kupetą. Veidas atrodo grėsmingas, bet gerai įsižiūrėjus matai  jo akyse džiaugsmą ir rūpesti. Gal jis nebuvo toks kaip atrodė? Visi pirmakursiai į jį žiūrėjo su išgąsčiu.
-Hagridai!- sušaukė Haris Poteris ir nuėjo jį apkabinti. Leila žiūrėjo kaip didelės Hagrido rankos apkabino gležną Hario kūnelį.
-Sveikas Hari, tikiuosi kelionė neprailgo?- Milžinas pažiūrėjo į Hari ir sušuko,- Pirmakursiai, pirmakursiai! Pas mane.
Visas pirmakursių būrelis pajudėjo link Hagrido. Neužilgo kai visi buvo susirinkę milžinas pradėjo eiti, o paskui jį ir visi pirmakursiai. Leila eidama matė koks Hogvartsas nuostabus. Miškas nors ir buvo tamsus, bet kartkartėmis galėjai pamatyti šviesos lopinėlį. Miško medžiai lingavo. Vakaras buvo šaltas.
 
 -Susėskite į valteles po keturis ne daugiau,- tarė Hagridas ir pats įlipo į pirmą kur kas didensę už kitas valtelę. Leila su Hermiona nubėgo i arčiausiai esančią valtelę. Atsisėdę laukė kol pradės plaukti. Kai visi pirmakursiai buvo sulipę valtelės pajudėjo iš savo vietų. Mergaitės plaukdamos žiūrėjo aplink ir aikčiojo. Pilis vis artėjo ir jos grožis atsivėrė su kiek vienų valtelės pasistūmėjimu.
  
   Leila atsargiai išlipo iš valties ir pradėjo eiti link pilies kur Hagridas jau vedė kitus. Prieš ją atsivėrė didelės paradinės durys. Leila neskubėdama pro jas pražengė ir pateko į pilies vidų. Viduje buvo tiesiog nuostabu. Prie pat durų stovėjo keturi dideli smėlio laikrodžiai. Jie buvo tušti, bet kiekviename lairkodyje matėsi po penkis kristalus. Leila apžvalgė visą holą. Sienos iš akmensir marmuro kaip ir grindys bei laiptai. Atrodė turėtų būt šiurpoka, bet su žvakių šviesą viskas atrodė jauku. Mergaitė pradėjo lipti laiptais su kitais vienuolikmečiais, kol priėjo panašias į priekines duris. Tik, kad jos buvo iš medienos ir kur kas mažesnės.
- Tuojaus turėtų ateiti Profesorė Makgonagal, ji jus nuves į didžiają salę,- tarė Hagridas ir pradėjo laukti.

  Netoli Leilos stovėjo Ronis, Nevilis ir Haris. Jie apie kažką įnirtinga kalbėjo, kol jų nenutraukė balsas:
- Ar tiesa?- priėjęs tarė berniukas,- Visa mokykla kalba, kad pasirodė įžymusis Haris Poteris. Vadinasi, tai tu?
- Taip,- atsakė Haris ir pažiūrėjo į jį. Leila taip pat į jį pasižiūrėjo. Išblyškęs veidas, prabangūs drabužiai, šviesūs plaukai. Leila jį iš kart atpažino. Smirdžius.
- Čia Niurzga, o čia Gylys,- paprastai pasakė Smirdžius.- Aš vadinuosi Smirdžius, Drakas Smirdžius.
  Šalia stovintis Ronis sukrizeno. Drakas pažiūrėjo į jį.
 - Ką tau juokingas mano vardas? Nereikia nė klausti tavojo. Raudoni plaukai, strazdanotas ir skarmalai. Aišku, kad Vizlis,- jis debtelėjo į Ronį ir vėl atsuko savo žvilgsnį į Harį.
 - Greit įsitikinsi, Poteri, kad kai kurios burtininkų šeimos yra daug geresnės už kitas. Nereikia prasidėti su visokiais pašlemėkais. Aš tau galiu padėti išsirinkti draugus.
  Drakas atkišo Hariui ranką, bet Haris savosios nedavė.
 - Ačiū, manau, pats skiriu, kas pašlemėkai,- šaltai pasakė. Nieko nespėjus Smirdžiui pasakyt atėjo Makgonagal.
 
   Profesorė priėjo prie jų žiūrėdama į juos. Senyvo amžiaus, aukšta, juodaplaukė ragana. Ji visus pirmakursius peržiūrėjo įdėmiu žvilgsniu. Jos ilgas žalias apsiaustas vilkosi paskui. Lilei pasirodė, kad ji pikta ir griežta ragana.
 
 - Ačiū, Hagridai, - padėkojo profesorė ir Hagridas išėjo. Profesorė Makgonagal atsisuko į juos ir pradėjo kalbėti:
 - Sveiki atvykę į Hogvartsą. Tuoj prasidės mokslo metų pradžios banketas, bet pirmiausiai būsite išskirstyti į koledžus, tada galėsite eiti į didžiąją salę. Skirstymas – labai svarbi ceremonija, nes kol būsite Hogvartse, koledžas bus jums tarsi šeima. Visiems kartu vyks pamokos, miegosite bendrabutyje, o laisvalaikį leisite koledžo moksleivių kambaryje.
  Mokykloje keturi koledžai: Grifų Gūžta, Švilpynė, Varno Nagas ir Klastūnynas. Visi jie turi garbingą istoriją, išleidė į gyvenimą garsių burtininkų ir raganų. Kol mokysitės Hogvartse, visi jūsų laimėjimaikoledžui uždirs taškų ir visi prasižengimai - jų atimtis. Mokslo metų pabaigoje daugiausiai taškų surinkęs koledžas bus apdovanotas mokyklos taure. Tai didelė garbė. Tikiuosi, nė vienas iš jūsų nepadarys gėdos savo koledžui, kad ir į kokį patektumėt.  (Atsiprašau už mano orginalumą. Vėl :D)
 O dabar pasiruoškit po kelių minučių žengsime į salę.
 
 Išdėsčius visą profesorė paliko pirmakursius stovėti. Kai tik ji paliko juos visi ėmė šnabždėtis. Leila su niekuo nekalbėjo tiesiog mąstė. Ji žinojo kaip vyksta skirstymas. Kai jos brolis buvo paskirstytas gavo iš jo laišką su visomis detalėmis. Tai Leilai neatrodė jau taip ir baisu.

  Po gerų penkių minučių vėl įžengė profesorė Makgonagal. Ji visus surykiavo eile ir liepė sekti paskui. Leila su visa pirmakursių krūva pasileido eiti iš paskos. Priėją duris kurios kaip Leila spėjo veda į didžiąją salę ji atsiduso. Netrukus ji bus paskirstyta į vieną iš keturių koledžų. Tojaus pat ji sužinos kur ji iš tikrųjų priklauso.

 Salės durys lėtai atsidarė, atverdamos prieš save pati gražiausia reginį kokį teko regėti Leilai. Salėje stovėjo keturi stalai. Leila spėjo, kad prie kiekvieno stalo sėdi atskiri koledžai. Gale visų stalų stovėjo vienas ilgas stalas už kurio sėdėjo profesoriai. Ant visų stalu gulėjo auksiniai įrankiai ir lėkštės. Leila dar nebuvo mačiusi tokio grožio. Pakėlus galvą virš salės plūduriavo daug žvakių, kurios degdamos apšvietė salę. O virš žvakių atsivėrė pats nuostabiausias vaizdas. Užburtas stogas buvo ūkanotas, bet žvaigždėtas. Tesiog nepakartojamas vaizdas

 Makgonagal palikus pirmakursius visų akivaizdoje nuėjo pasiimti kepurės ir padėjo ją priešais visus ant kėdės. Ta kepurė juos ir paskirstydavo. Baisiai keistas daiktas. Tik profesorei padėjus seną, suplyšusią kepurę ant kėdės ji uždainavo.

  Kepurei baigus dainuoti savo dainą prakalbo Makgonagal.
 - Kai pašauksiu pavarde, ženksite į priekį, užsidėsit kepurę ir atsisėsit ant kėdės. Hana Abatė! – Taip tarus mokytoja pakvietė pirmąją mokinę. Iš rykiuotės išlindo mergaitė su kasytėmis. Priėjus prie kepurės ją paėmė užsidėjo ant galvos ir atsisėdo.
 - ŠVILPYNĖ! – sušuko kepurė.
 Netoli esantis stalas pradėjo šaukti ir ploti.
 - Teris Batas!
 - VARNO NAGAS!
 Taip kepurė rėkavo jau kurį laiką. Kartais tik uždėjus kepurė ją jau reikėdavo nusiimti. Daug mokinių pakliuvo į Švilpynę ir į Klastūnyną. Vis Leilai pagalvojus į kokį koledža pateks pasidarydavo bloga.
 Profesorė sušaukė Leilai žinoma žmogų.
- Hermiona Įkyrėlė!
 Hermiona nuėjo prie kėdės, nuo jos pasiėmė kepurę ir užsidėjo ant galvos. Ilgai negalvojus kepurė sušaukė:
- GRIFŲ GŪŽTA!                        
 Hermiona nulipo su šypsena veide ir padėjo kepurę ant kėdės. Nueidama prie Grifų Gūžtos stalo ji pakėlė du nykščius Leilai. Po Hermionos ėjo Nevilis kuris buvo paskirtas į Grifų Gūžta. Toliau nuskambėjo Smirdžiaus pavardė. Drakas išdidžiai nužingsniavo prie kėdės. Net nespėjus užsidėti kepurės ji sušuko:
- KLASTŪNYNAS

 Leila to ir tikėjosi. Smirdžiu šeima šlykštūs žmonės. Visi jų šeimos nariai buvo Klastūnyne.
- Haris Poteris, - sušuko Makgonagal ir pažiūrėjo atidžiai į minią. Visa salė pradėjo šnabždėtis. Net mokytojai iš savo vietų žiūrėjo kaip niekad atidžiai. Haris lėtai išėjo iš pirmakursių minios, pasiėmė kepurę ir užsidėjo ant galvos. Praėjo nemažai laiko ir kepurės burbėjimų kol jį paskyrė į Grifų Gūžta. Visas stalas tiesiog lūžo nuo plojimų ir rėkimų. Po Hario ėjo Ronis kuris taip pat buvo paskirtas į Grifų Gūžta. Vaikų vis mažėjo, o ji dar buvo nepakviesta. Kepurei paskyrus du mokinius į Klastūnyną. Leila išgirdo savo vardą.
 - Leila Sweary! – sušuko profesorė ir apsidairė. Leila lėtai išėjo iš savo vietos. Jos širdis daužėsi lyg niekad. Jai darėsi bloga.
 Leila priėjo arčiau pasiėmė kepurę užsidėjo ant galvos ir atsisėdo.
 -Hmm. Labai įdomus žmogus esi. Matau, kad turi nemenką protą,- prakalbo kepurė. – Bet turi daug drąsos. Aš puikiai žinau kur tu tiktum, bet sunku apsispręsti. Klastūnynas tave pasitiktų su šlove. Tu puikiai tiktum tarp jų. Bet tavo drąsa ir ištikimybė pranokstą viską. Taip... Labai sunku.
  Leila manė tuoj pat nualps ant kėdės. Jai jau darėsi karštą ir baisu. Ji neklydo, kad gali patekti į Klastūnyną. Bet staiga kepurė sušaukė.
- GRIFŲ GŪŽTA!
 Leilai iškart veide atsirado šypsena. Jos maža širdelė nusiramino ir pradėjo plakti lėčiau. Ji pakilo nuo kėdės padėdama atgal kepurę. Iš Grifų Gūžtos kilo stiprus riksmai ir plojimai. Ji klydo manius, kad esa panaši į mamą. Gal ir išvaizda taip, bet protu į tėtį.

 Leila atsisėdo šalia Hermionos. Klausėsi direktoriaus kalbos ir valgė pačius skaniausius valgius. Leila matė kaip iš Klastūnyno stalo Smirdžius į ją svaidė žaibus.

-------------------
Tikiuosi jums patiko taip kaip man patiko rašyti šią dalį. :) Atsiprašau jai rasit klaidas. Kai turėsiu laiko ištaisysiu. Galite matyti vieną pasikeitimą. Pakeičiau Lynx vardą į Leila. Tad jai rasite anose dalyse Lynx vardą pasakykit, nes taisydama galėjau praleist.

DIDELIS ačiū kas skaito turim beveik 100 peržiūrų. Ir labai dėkui kas komentuoja tai man reiškia labai daug. :)