Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Žvaigždėta naktis - 7 skyrius.

7 skyrius

 Leila ir Drakas Astronomijos bokšte praleido visą vakarą. Jie nedaug kalbėjo, bet abiems buvo smagu. Leila tikrai nemanė, kad po tokių įvykių ji galės ramiai sėdėt ir žiūrėt į dangų lyg nieko nebūtų įvykę. Ji vis prisiminę kaip jis ją lietė, kaip jis ją bučiavo. Leila jautėsi išniekinta ir nešvari. Lyg būtų dumble išsivoliojus. Ypač, Leila nemanė, kad vakarą praleis su Draku. Kad ir kaip būtų keista, ji džiaugėsi, kad Drakas esa šalia. Jei Leilai būtų kas nors pasakę, kad vakare ji su Draku sėdės Astronomijos bokšte ir nesipyks, ji būtų nusijuokusi ir nuėjus nuo jų. Svarbiausia, kad jai buvo ramu, ji galėjo pamiršti kas vyko ir ji mėgavosi Drako kompanija.
 Drakas taip pat netikėjo kas įvyko dieną. Kai jis išgirdo riksmą nekreipė dėmesio. Kai antrą kartą išgirdo tą patį riksmą jis suprato negalis taip visko palikti. Kai jis pamatė Leilą priremtą prie sienos, be marškinių ir dar verkiančią. Jis įsiuto. Jis norėjo sudaužyt Sema, sukelt jam skausmą. Drakas nežinojo dėl ko jis taip jautės, bet jis žinojo, kad buvo skolingas Leilai. O dabar sėdint su ja, jis jautės ramiai. Lyg nieko nebūtų įvykę. Lyg jis neturėtų atlikti užduoties kurios jis nenori atlikti. Nors kartą jis buvo laimingas.
 - Manau jau reikėtų eiti. Draugai bus manęs pasigedę, - nutraukė jų apmąstymus Leila ir atsistojo nuo plytų. Drakas nieko nelaukęs taip pat atsistojo ir nuėjo prie durų.
 - Dar kart ačiū, kad išgelbėjai, - Leila praeidama pro duris pasakė ir nusišypsojo.
 - Nėr už ką, - Drakas tarė ir pradėjo eit link bendrojo Klastūnyno kambario.
 Nė vienas iš jų neatsisveikino. Jie tiesiog nuėjo savo keliais.

 Leila eidama vis dairės ar Semo nėra užnugarį. Ji bijojo, kad jis vėl į ją neatsitrenktų ir vėl nepradėtų daryt ką neužbaigė. Ji paspartino žingsnį ir tuojaus pat buvo prie Storulės portreto.
- Moliūgų sriuba, - sušnabždėjo Leila ir įžengė pro portreto angą.
 Bendrajame kambaryje buvo likę tik keli žmonės. Jos draugių nesimatė, taip pat kaip ir Ronio bei Hario. Tad Leila užlipo link savo kambario kurį dalijasi su Džine bei Hermiona. Tik atidarius duris jis pamatė draugių įbestas akis į jos. Jos buvo sunerimę ir piktos. Aišku Leila per šias dienas joms nemažai streso įvarė.
 - Leila, kur tu buvai? Tavęs nebuvo visą dieną, - tarė Hermiona ir priėjo šalia Leilos.
 Hermiona jos akyse pamatė ašaras. Ji stipriai apkabino ir tarė :
 - Kodėl šiais metais tau tik problemos? Kas šį kartą?
Leila pažiūrėjo Mionai į akis. Ji po kolkas laikės. Ji nebenori daugiau liet ašarų dėl Finigano. Leila nuėjo ir atsigulė ant savo lovos ir žiūrėjo į lubas. Leila norėjo vėl grįžt į Astronomijos bokštą, vėl matyt žvaigždes, jaustis ramiai ir būt su Draku. Leila tik dabar suprato, kad būnant su juo jai buvo ramu. Kai Leila tik grįžo į bendrąjį kambarį ji pasijautė nesaugiai. Lyg kažkas iš nugaros sėlintų.
 Leila tiesiog gulėjo, nieko nesakė. Džinė ir Hermiona jos klausinėjo kas buvo, bet netekę vilties pasidavė ir nuėjo į lovas. Leila suprato, kad jau buvo vėlu. Ryt jau pirmadienis, prasidės pamokos. Gal tai ją nors kiek išbalškys.

 Po 2 savaičių

 Leila sėdėjo Didžiojoje salėje. Visur kilo didžiulis šurmulys. Ji sėdėjo prie stalo ir dairėsi draugų, kurių nebuvo niekur matyti. Šalia Leilos sėdejo Nevilis kuris į lėkštę krovėsi bulvių košės. Leila neskubėjo, ji turėjo pakankamai laiko.
  Leila nusuko nuo durų žvilgsnį ir peržvelgė stalą. Jis buvo nukrautas visokiausiais valgiais. Nuo žuvies iki paršiuko. Leila mėgo Hogvartso valgį, jis buvo labai skanus. Ji nežinojo ar kažkur rastum skanesnio. Nuo valgių jos žvilgsnis pakilo link žmonių sėdinčius aplink. Leila peržiūrėjo kiekvieną žmogų , bet nieko įdomaus nematė. Ji jau norėjo nusukt žvilgsnį kai pamatė Finiganą sėdintį pačiame gale stalo. Joje užvirė pyktis. Po įvykio su Semu ji dar kelias dienas bijojo eiti kur nors viena. Jos draugės ją iškamantinėjo, tad jos viską žinojo. Leila nieko nesakė apie Draką, tik pasakė, kad kažkas ją išgelbėjo. Ji tada žinojo, kad blogai daro. Leilai nebuvo smagu meluot Hermionai ir Džinei. Bet ji kitos išeities neturėjo.
  Bet dabar jau jai nebeskaudėjo. Ji džiaugėsi mokslo metais. Kiekvieną dieną praleisdavo nors dvi valandas bibliotekoje su Hermiona. Leilai pamokos sekėsi gerai. Ji puikiai pasirodė Nuodų ir Vaistų pamokose. Ne daug atsiliko nuo Transfigūracijos pamokų. Vidutiniškai sekės Apsigynimas nuo juodosios magijos. Bet Leilai tas netrukdė. Ji mokėsi ir žinojo, kad kitą kartą padarys geriau. Likusį laiką ji praleisdavo su draugais, ar Astronomijos bokšte. Ta vieta jai tapo be galo svarbi. Ten ji galėdavo pamąstyti ir ramiai pabūti. Ji be galo mėgo ten būti. Leila džiaugėsi, kad Drakas jai parodė bokštą. Nuo to karto ji su juo nekalbėjo. Ji jį retai matė. Tiktais pamokose ir didžiojoje salėje. Net ir valgyt jis retai ateidavo. Ji matė koks jis pasikeitęs. Po akimis gulėjo maišai, pats atrodė išvargęs. Leila vėl norėjo sužinot kas jam yra. Aną kartą jai nepasisekė. Bet ji žinojo, kad šį kartą ji pasistengs.
  Leila pradėjo krautis maistą į lėkštę. Vištiena, bulvių košė ir padažas. Paprasta, bet jai tai patiko. Pradėjus valgyt į salę įžengė Haris, Ronis ir Hermiona. Jie priėjo prie jos ir atsisėdo šalia. Leila į juos klausimai pažiūrėjo.
 - Kur jūs buvot? – tarė Leila.
 Į  ją sužiuro draugai.
 - Kambaryje. Kai kas šiandien nieko nespėjo, - tarė Haris ir pažiūrėjo į Roną.  
 Ronis visada nebuvo iš greičiausių. Ji ryte buvo sunku pažadinti, taip pat pagreitint jį. Leila nusijuokė ir įsidėjo į burną gabalėlį vištienos. Gerai jį sukramčiusi ir nurijusi vėl prakalbo :
 - Na šiandien liko tik viena pamoka. Ką norėtumėt veikti po to?
 Leila peržvelgė visus ir jie gūžtelėjo pečiais. Ji įkvėpė ir iškvėpė. Tai reiškė, kad Leila pati turėjo sugalvot. Ji valgydama galvojo. Į Kiauliasodį jie negalėjo eiti. Kvidičo Hermiona nežaidžia. Sėdėt prie židinio ir kalbėt... Na jie tai darė beveik kiekvieną vakarą. Staiga Leilai šovė nuostabi mintis.
 - Na, o jeigu mes vakare nueitumėme prie ežero, užsikurtumėm laužą ir praleistumėm vakarą?
 Visi į ją pažvelgė ir jų veiduose pasirodė šyspenos. Jie pradėjo linksėt galvą.
 - Puiku, tiesiog nuostabu, - tarė Hermiona ir jie visi kartu pradėjo planuoti kelintą ir kaip jie praleis laiką.