Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Netikėta dovana - 11 skyrius

11 Skyrius
 
  Leila stovėjo prie lango. Ji žvelgė į tolį. Lauke buvo ramu. Ji pastebėjo kiek vieną judesį. Medžių lingavimą, pelėdas, ežero bangavimą, mokinių judėjimą. Jai nubėgo kelios ašaros. Sunkius krištolinės ašaros krito ant pargamento. Pargamentas buvo šlapias nuo ašarų. Rašalas susiliejas. Jos akys buvo raudonos, tušas nubėgęs. Leila pažvelgė dar kartą į pargamentą, ji dešimtą kartą perskaitė laišką.

  Brangioji Leila,

 Niekada nemaniau, kad reik rašyti tokį laišką. Leila branioji prisižadėk sau, kad klausysi viskuo ką parašysiu. Nebandysi atvykt, būsi saugi Hogvartse. Žinai koki dabar sunkūs laikai.Tu žinai, kad dabar visur tyko pavojus.
 Tavo tėtis buvo užpultas dviejų mirties valgytojų. Jis sunkiai sužeistas. Yra galimybė, kad jis neišgyvens, bet yra ir galimybė, kad išgyvens. Nesijaudink. Prižadu parašyt su naujienomis. Ir prašau tavęs nekelk kojos už mokyklos ribų. Nebandyk atvykt į ligoninę. Lik per Kalėdas Hogvartse. Tai bus saugiau. Ir pasakyk Tomui, kad darytų tą patį. Mes susitvarkysim. Saugok save.
 Su meile,
 Mama

 Laiškas buvo trumpas ir greitai parašytas. Jai dar iškrito kelios ašaros. Ji jaudinosi dėl tėtčio, bet suprato, kad turi likti mokykloje. Tik čia ji bus saugi. Ji pažvelgė vėl pro langą. Iš dangaus pradėjo krist lietus. Toks pats skaudus kaip ir jos ašaros. Leila mielai būtų negavus laiško. Ji būtų gyvenus toliau ramiai. Nesijaudindama. Ji nusisuko nuo lango ir atsirėmė į ledinę sieną. Leila pajautė duriantį šaltį nugaroje. Marmuras buvo įšales kaip niekada. Ji nuslydo siena ir atsisėdo ant grindų. Ji tikėjosi, kad viskas bus gerai.

 Leila pasėdėjo dar kelias minutes ant grindų ir atsistojo. Ji nusivalė akis ir pasigriebus kurpinę pradėjo eiti link didžiosios salės. Jai pamokos buvo baigesi. Ji turėjo laisvą dieną. Vakare jai vėl bausmė. Vėl su Draku. Ji skausmingai nusišysojo prisiminus praeito vakaro įvykius. Jie abu nebuvo draugai. Leila nežinojo kas jie buvo. Bet tikrai ne priešai. Ji prisiminė vaizdą kai jis gulėjo ant žemės. Aplink jį levandos. Ji nusijuokė.
 - Kas tokio juokingo, - netikėtai pribėges Tomas paklausė. Leila sustojo. Šypsena dingo. Širdis atrodė sustojo.
 - Lili? – sunerimęs paklausė brolis. – Ar viskas gerai?
 Leila papurtė galvą. Ji įkišo ranką į kurpinę ir ištraukė suglamžytą laišką. Ji jį įdavė Tomui.
 - Perskaityk, aš eisiu. Nenoriu dar kartą to girdėt.
 Taip tarus Leila pradėjo eiti link salės. Ji matė kaip Tomas žiūrėjo į pargamentą įsmeiges akis. Leila žinojo, kad Tomui bus skaudžiau nei jai. Jie su tėtčiu gerai sutarė.

 Leila įžengė į salę. Ji buvo beveik pilna. Netikėtai Leilos akys nuslydo link Klastūnyno stalo. Ji jį peržvelgė. Drakas sėdėjo gale. Jis kaip visada atrodė sunerimęs. Leila nusuko nuo jo akis. Mažiausiai dabar jai turėjo rūpėt jis. Ji pažvelgė į Varno nago stalą. Prie jo Džo nesimatė. Leila nekreipė į tai dėmesio. Jis visada vėluodavo. Ji nuėjo prie savo draugų ir atsisėdo prie Hermionos.
 - Leila, verkei? – paklausė Haris iš kitos pusės.
 Leila nieko neatsakė. Ji peržvelgė valgius, bet nė vienas neatrodė patrauklus.
 - Leila? – dabar paklausė Hermiona.
 - Ko?! – sušaukė pikta Leila. Ji iš karto nutilo. – Atsiprašau.
 Tarė tyliai Leila ir atsistojo.
 - Atsiprašau, bet valgyti nenoriu, - tarus paliko salę. Tai buvo trumpiausi kada turėti pietai. Ji pradėjo eiti link išėjimo.

 Drakas sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į lėkštę. Ji buvo prikrauta maisto, bet jis jo nenorėjo. Drakas buvo pavargęs ir neramus. Visą naktį jis nemiegojo. Jis galvojo apie spintą ir Leilą. Taip Leilą. Jis negalėjo jos išmest iš galvos. Jis prisiminė jos saldų juoką, jos laimingas akis. Drakas nebuvo matęs tokios laimingos Leilos. Gal ta bausmė ir nebuvo tokia bloga. Jis galėjo praleist daugiau laiko su Leila. Bet buvo viena problema. Džo. Drakas nežinojo ką jautė Leilai. Ar iš vis jai ką nors jautė, bet jis žinojo, kad matyt Džo ir Leilą kartu jam nepatiko. Jis pakėlė galvą. Jo akys sustingo ties mergina kuri ėjo link išėjimo. Leilos kūnas judėjo prie salės durų. Drakas negalvojęs atsikėlė ir pradėjo eiti link išėjimo. Leila jau buvo išėjus kai jis pasiekė duris. Jis pamatė kai ji juda link išėjimo. Drakas paskubino žingsnį ir prie išėjimo pasivijo Leilą. Ji stovėjo vietoje ištiesus ranką. Atrodė ji sprenė ar eiti laukan ar likt viduje.
 Leilai nespėjus Drakas priėjo prie pat jos. Leila pajautė jį. Ji pakėlė akis ir pamatė stovintį Draką. Žiūrintį į apačią. Žiūrintį į jį. Drakas stebėjo jos akis. Iš jų bėgo kelios ašaros. Jis nežinojo dėl ko ji verkia. Jug šį kartą jis nieko nepadarė.
 Leila žvelgė į Draką. Dabar jai reikėjo žmogaus šalia. Bet kokio. Nesvarbu kas jisai. Ji neišlaikius stipriai apkabino Draką. Sukūkčiojo jam į krūtinę. Drakas to nesitikėjas, išsprogdino akis. Leila buvo prisispaudus prie jo krūtinės. Ji skaudžiai verkė. Drakas nežinojo ką daryt, bet apvyniojo savo rankas aplink gležną Leilos kūną. Kartą taip buvo.  Tą kartą ji taip pat verkė.  Ji taip pat buvo apsikabinus jį.
 Leila dar stipriau suspaudė Draką.
 Kai Leila atsitokėjo ką daro, ji greit atsitraukė. Ji pažiūrėjo į jį kuris dabar stebėjo su klausiamu žvilgsniu.
 - Aš atsiprašau, - tarė Leila.
 - Nėr už ką. – Atsakė Drakas. Leila pažvelgė į jį.
 - Kodėl tu man toks geras?
 Drakas susimąstė. Jis nežinojo kodėl jis jai toks geras. Gal dėl visko ką padarė praeityje. O gal dėl to ką jie patyrė dabar. Jis niekad negalvodavo prie jos ką daro. Jis nevaldė savęs. Leila valdė jį.
 - Aš jaučiuos skolingas tau, - jis paaiškino.
 Leila pažvelgė raudonomis akimis į jį.
 - Kaip tai? – Leila paklausė.
 - Už tą naktį kada mane radai septintąjame aukšte.
 - Bet jugi mes atsiskaitę, - tarė Leila. Prisiminimai iš tos nakties grįžo. Visi, visi iki vieno.
 - Kodėl tu verki? – nutraukęs temą paklausė Drakas.
 Leila stebėjo jį. Ji ranka nusivalė ašaras. Ji nežinojo ar jam sakyt. Paprasčiausiai Leilai būtų paslėpti viską savyje. Užsidaryti. Bet tai nėra gerai. Tada tave graužia iš vidaus. Baimė, skausmas, jausmai. Jie lyg itės duzgiančios ir badančios tave iš vidaus, kad išsiveštų. Ji tą vieną kartą patyrė. Daugiau ji nenori to patirt.
 - Einam į Astronomijos bokštą, - tarė Leila ir pradėjo eiti.
Iš jos paskos sekė Drakas. Štai ir vėl jisai negalvoja. Jis turi rimtesnių darbų, bet Leila atrodė iš visų rimčiausia.