Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

23 Skyrius

Pirma atsiprašau už klaidas. Žinau, kad tai jus nervina. Antra labai ačiū už komentarus! Gal taip dar kartą padarom? :p

--

23 Skyrius.

Leila susidėjo paskutinius daiktus ir užsegė lagaminą. Jį patraukė į šoną ir atsisėdo ant savo lovos. Atsidusus su ranka perbraukė plauku ir pažvelgė į laikrodį. Po devynių keturiasdešimt penkios. Už penkiolikos minučių jie su Draku išvažiuos. Mintis, kad Drakas važiuos ją džiugino. Leila tikėjo, kad jį tėvai priims, bet ar priims brolis? Jis iki šiol nieko nežino, kaip ir dauguma žmonių.

Įsispoksojus į grindis ji pradėjo galvot. Apie mokyklą, Draką, šeima ir kas vyksta aplinkui. Kuo toliau tuo labiau Mirties valgytojai kelia neramumų. Tiek jų pasaulyje, tiek žiobarų. Magijos žinios nors ir rašo apie dingimus pas žiobarus keistomis aplinkybėmis, bet Leila tikėjo, kad pusę įvykių jie nutyli.

Po kiek laiko ji atsistojo ir užbūrė lagaminą, kad jai nereikėtų jo tempti. Paspartinus žingsnį ji išlėkė iš kambario ir pradėjo eiti link Hogvartso ekspreso traukinio. Būdama pusiaukelėje ją sustabdė balsas iš už nugaros.

- Leila! - suriko žmogus bėgantis link jos.

Ji atsisuko link garso šaltinio ir prisimerkė, kad geriau matytų. Garbanų kuokštas bėgo link jos taip greit, kad galėjo nesustojus partrenkt. Leila nusijuokė ir pamojo Hermionai. Ji pribėgus taip pat nusišypsojo.

- Girdėjau, kad namo važiuoji ne viena,- tarė jinai ir pažvelgė į Leilą.

Leila nesmagiai linktelėjo ir ėjo toliau. Ji dar puikiai nežinojo ar Hermiona tam pritaria.

- Manai tai gera idėja? - Hermiona paklausė žiūrėdama į Leilą.

Ji gūžtelėjo pečiais.

- Mano tėvai turės jį priimti, na, o kaip brolis tai nežinau, - Leila tarė ir silpnai nusišypsojo.

Jos jau buvo visai netoli traukinio kai Leilai pasidarė silpna. Iš lėto pradėjo suktis galva. Vaizdas liejosi. Ji žengė dar kelius žingsnius kai neatlaikius krito. Prieš panerdama į tamsą ji išgirdo Hermionos šauksmą.

Saulė buvo ryški kaip niekad. Ji spigino Leilai į akis, lyg nenorėdama parodyti kur esa. Leila ištiesė rankas ir aklai pradėjo eiti. Ji matė labai silpnai medžius ir krūmus. Dar kiek paėjus prieš ją stovėjo namas. Vaizdas lėtai pradėjo keistis. Neužilgo ją apsuko namai. Visi tokie patys kai prieš tai buvęs namas. Vaizdas pradėjo ryškėti. Raudonų plytų namai pradėjo artėt link Leilos. Leila pradėjo dairytis į visas puses. Ji nejautė jokios baimės lyg nebūtų turėjus širdies. Ji nejautė nė vieno švelnaus dūžio, nieko kas pasakytų, kad ji gyva.

Leila pravėrė burną ir norėjo rėkti, bet neišleido jokio garso. Iš jos išėjo tik duslus garsas, kažkas panašaus į miltų maišą kuris krenta ant grindų.

Priartėjus namams ji užsimerkė ir laukė kol ją suspaus. Leila laukė, bet nieko neatsitiko. Į ją neatsitrenkė siena ir ją nesuspaudė. Ji greit apsižvalgė pamačius, kad vėl esa kažkur kitur. Leila stovėjo baltame kaip sniegas kambaryje. Jame stovėjo dvigulė lova, spintelė, senas veidrodis ir didelė ruda spinta. Spinta buvo vienintelis daiktas kuris išsiskyrė. Mediena buvo pasenus ir Leila buvo užtikrinta, kad atidarius jas durelės sugirgždės.

Leilą apėmė smalsumas ir jinai pradėjo žingsniuoti link spintos. Priėjus ją ištiesė ranką ir bandė paliest rankeną, bet nespėjus paliest durys išlūžo ir į kambarį įlėkė juodą figūra. Leila norėjo rėkti, bet negalėjo. Negalėjo daryt nieko apart stovėt ir žiūrėt. Ji atpažino Mirties Valgytojų apdarus. Jis lėtai atsikėlė nuo grindų ir iškėlė lazdelę į viršų. Mirties Valgytojas pasiruošė šauti kerus į kažką. Bet Leila nematė į ką.