Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Purpurinis kristalas - 12 skyrius

12 skyrius

 Drakas stovėjo Astronomijos bokšte. Kaip ir kiek vieną kartą jisai žvelgė į tolį. Rūkas buvo apgaubęs kalnus. Per tirštą jo masę mažai ką įmatysi. Bet jis matė, toje visoje tamsoje šviesą. Drakas žinojo, kad viską gali pakeist, bet jis nenorėjo rizikuoti. Rizikuoti brangių žmonių gyvybėmis. O tokių buvo nedaug.
 Drakas uždėjo savo dešinę ranką ant žymės. Jis jos nekentė kaip savo gyvenimo. Jis su mielu noru pasikeistų su kažkuo kitu. Drakas nuo vaikystės buvo mokytas bendrauti tik su Grynakraujais. Tik su tais kurie to verti. Niekada Drakas negavo iš tėvo meilės. Jis turėjo tik mamą kuri jį mylėjo, rūpinosi juo. Jis bus už viską jai dėkingas ir nenuvils jos.
 Toje tamsoje išsiskyrė dar vienas šviesos spindulys. Tai buvo Leila. Drakas niekada ir nerado atsakymo į klausimus : Kodėl ji? Kodėl Leila visada  buvo šalia kai jam jos reikia? Kodėl jų bendravimas toks keistas? Jie abu nebuvo draugai, bet nebuvo ir priešai. Jie nesikalbėjo, bet kada. Abu atsirasdavo metu kai vienam iš jų reikia žmogaus šalia. Kiekvienas mėgavosi viens kito draugija, nors ir nepratardami žodžių. Drakas prie jos galėjo būti savimi. Jis neturėjo dėvėt kaukės ant veido. Jam reikėjo tik būti savimi. O jai jis nuo pat pradžių būtų nedėvėjas kaukės, ar viskas dabar būtų kitaip?
 Jis pasitraukė nuo turėklų ir pradėjo eiti link durų. Kai jis atėjo dar buvo ankstyvus rytas. Dabar didžiojoje salėje turėtų būt prasidėję pusryčiai. Drakas nebuvo salėje kelias dienas. Jis buvo visas suprastėjęs, todėl jam būtinai reikėjo nueiti pavalgyti.
 Drakas nulipo visus būtinus laiptus ir priėjo prie salės durų. Jis palietė rankeną ir durys atsivėrė. Salė buvo nukrauta žmonių šurmulio. Visi prie stalų valgė ir kalbėjo su draugais. Kelių mokinių akys nukrypo į Draką, bet jis nekreipė dėmesio. Per šešerius metus jis jau buvo įpratęs.
 Drakas atsisėdo prie stalo. Peržvelgė maistą. Niekas jam neatrodė viliojančiai, todėl jis atsilošė ir pažiūrėjo į grifų gūžtos stalą. Drakas pažvelgė į vietą kurioje dažniausiai sėdėjo Leila. Jam patiko ją stebėti. Matyti kokia ji laiminga su draugais. Jis tos laimės nepatirs. Tokių draugų kaip Leilos Drakas neturėjo ir neturės.
 Jis stebėjo Leilą, kaip ji valgo, kaip ji kalba ir juokiasi. Atrodė dabar jai pasaulis daug laimingesnis nei buvo prieš kelias dienas. Kai Leila verkė jam į krūtinę. Atrodė, kad jos nuotaika nebus niekada geresnė. Bet jis klydo.
 Drakas nenuleido akių nuo Leilos, net tada kai prie jos priėjo Džo. Leila pakėlė galvą ir pažvelgė į Džo. Buvo matyti kaip Leilai patinka Džo. Kaip ji į jį žiūri ir visada būna su šypsena. ‘‘Ar jis matė Leilą pažeistą? Verkiančią?“ Drakas galvojo mintyse. Gal todėl jie su Leila taip keistai ir bendravo. Jie buvo susitikę tik kelis kartus, bet beveik visi iš tų kartų buvo su žaizdomis. Giliomis ir skausmingomis.
 Džo pasilenkė prie Leilos. Drakui tas visai nepatiko. Jis suspaudė šakutę rankoje. Drakas stebėjo kaip Džo pabučiuoja Leilą, o ji šypsosi. Kaip jie atsistoja iš vietų ir pradeda eiti link išėjimo. Drakas trenkė šakutę į stalą. Keli klastuoliai pažvelgė į jį. Jam nepatiko matyti Leilą su Džo. Jis nemėgo Džo.
 
 Leila su Džo ėjo link ežero. Oras nebuvo pats geriausias pasivaikščiojimui, bet Leila norėjo pabūt su Džo. Šią savaitę jie retai matėsi. Per visus reikalus ir naujienas Leila nerado laiko Džo. Dabar jie galės pabūt vieni niekeno netrukdomi.
 Abu priėjo prie medžio. Džo atsirėmė į jį ir apkabino Leilą. Abu šypsojosi ir mėgavosi akimirka.
 - Tuojaus Helovynas, - tarė Džo.
 Leila linktelėjo galvą.
 - Žinai šiandien turėsiu eiti padėt ruoštis. Na žinai dekoracijos ir panašiai, - paaiškino Leila.
 - Man ateit padėt?
 Leila papurtė galvą. Jam nebuvo būtina padėt, Leilai taip pat. Bet ji norėjo dasidėt prie vakarėlio, todėl priėmė pasiūlymą.
 - Gerai, - tarė Džo. – Tavo draugė Džinė viską organizuoja, ane?
 - O taip. Ir žinant ją vakarėlis turės būt geriausias iš visų, - Leila nusijuokė. Džo taip pat nusijuokė.
 - Ką jie ten ruošia daryt?
 - Na nenoriu sakyt. Pats pamatysi, - Leila pasistiebė ir pabučiavo Džo taip jį užtildydama. Mažiausiai ji dabar norėjo kalbėtis. Leila norėjo tik ramiai praleist laiką. Be jokių kalbų. O su Džo tai padaryti buvo sunku. Jie kartu tyloje jautėsi nejaukiai. Džo visada neiškentęs tylos prakalbėdavo. Leila kartais pagalvodavo kaip būtų gerai būt su Draku. Tik su juo ji ramiai galėdavo pasėdėt ir mėgautis draugija. Bet ji šitas mintis nuvydavo ir susikaupdavo ties Džo. O šiomis dienomis tai buvo sunku padaryt, nes kuo toliau tuo labiau Leilai į galvą lindo Drakas. Ji pagaudavo save galvojant apie jį pamokose, su draugais, būnant su Džo. Leila nesuprato kodėl taip galvoja ir kodėl jis jai neduoda ramybės. Bet ji be galo norėjo jį pamatyti.