Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

26 skyrius

26 Skyrius

Įlėkęs į kambarį ir smarkiai užtrenkęs duris už savęs, Drakas tikėjosi, kad neprižadino Sveary šeimos. Jam nereikėjo papildomos naštos. Ypač tada, kai viena didelė problema jau gulėjo jam ant pečių. Ir ši Draką iš lėto draskė. Ir iš vidaus, ir iš išorės.

Atsirėmęs kakta į sieną jis bandė negalvoti. Išvalyti protą nuo minčių ir nuo to kas skverbėsi iš jo. Pyktis, baimė, jaudulys ir neapsakomas jausmas kuris jį vertė jaustis beviltiškai, neužtikrintai.

Drakas atrėmė delnus į sieną ir bandė naudot kvėpavimo pratimus kurie turėjo jį nuraminti. Arba taip ji sakė. „Įkvėpk, iškvėpk, Drakai. Tu turi suvaldyti savo emocijas, neparodyti jų žmonėms. Nieks neturi matyti tave tokį... sugniuždytą, neužtikrintą, silpną. Turi būti stiprus.Nenuvilk mūsų, Drakai.". Iki praeitų metų jisai net nepagalvojo, kad kažkada reikės viską prisiminti iš naujo. Kaip valdyt savo emocijas, kaip neparodyti, kad esi silpnas ir tavimi gali visi manipuliuoti tiesiog surandant tą virvelę. Tai jį dar labiau gniuždė. Vis dėl to gal jisai ir niekad nebuvo stiprus.

Kambaryje staigiai pasidarė karšta tik pagalvojus apie tai. Štai kas buvo visus šiuos metus ne taip. Jis buvo nesavas net pats sau. Bandė paslėpti tiesą po stora kauke. Šešerius metus melavo ne vien sau, bet ir visiems draugams, šeimai. Ar būtų viskas kitaip jei jis būtų toks koks buvo mažas? Linksmas vaikas su įtakingais tėvais kurie pakeitė jo gyvenimą visam laikui. Drakas negalėjo prisiminti nė karto kai Tėvas jam leisdavo jaustis kaip mažu vaiku. Liucijus jam niekad neleido žaisti smėlio dėžėj, gaudyti gnomus po daržą ar bendrauti su prastesniais vaikais. Kita vertus mama buvo kita kalba. Ji jam leisdavo nors kiek pasijusti penkiamečiu retkarčiais pažaisdama su juo ar vakarais pasakodama istorijas prieš miegą, bet tai buvo seniai. Viskas pasikeitė vakarą kai Drakas neišlaikė įtampos ir pasipylė ašaromis. Jis daužė viską aplinkui ir rėkavo. Tėvai to netoleravo. Motina išprašė savo vyrą eiti viršun, nes žinojo, kad jis tik būtų aprėkęs jų sūnų ir pabloginęs situaciją. Pati likdama ir bandydama jų vienturtį sūnų nuraminti ir paaiškinti kodėl taip atsitikti daugiau negali. Drakui buvo tik devyneri kai jisai užsisklendė savyje.

- Velniava, - tarė jisai ir pirštais užkabindamas audėklą persismaukė jį per galvą ir numetė ant lovos. Stovėdamas pusnuogis kambaryje vaikinas nesijautė nors kiek atsipalaidavęs. Prieidamas prie vienintelio lango Drakas jį plačiai atvėrė ir įkvėpė rytinio oro.

- Velnias, - jis vėl tarė ir leido gaiviam orui apgaubt jį. Tuoj pat šalčio bangos trenkėsi į jo nuoga odą versdami jį drebėti. Bet neilgam. Taip pat staigiai kaip ir šaltis jį pradėjo muštis prakaitas. Maži sūrūs lašiukai kaupėsi ant kaktos priversdami Draką pakelti ranką ir juos nusibraukti. Pažvelgęs į šlapią ranką jis papurtė galvą ir pajautė kaip kojos pradeda nebeatlaikyti jo lieso kūno. Štai tada jis pasidavė ir suklupo ant grindų. Viskas iš apačios atrodė kitaip. Kambario kampai atrodė kaip niekada tamsūs ir bauginantys, šešėlis kuris krito per patalpą privertė jį užsimerkti, bet tik užmerkus akis iskas pasidarė dar blogiau.

Akliną tamsą staigiai užpildė vaizdai su liesu, aukštu žmogumi apsigaubusiu apsiaustu. Drakui nereikėjo nė sekundės suprasti, kad tai Tas Kurio Nevalia Minėti. Vienas iš padarų kurių jisai bijojo be galo. Ir vienas iš tų kuris buvo didelė priežastis dabartinės jo būsenos.

Drakas atsimerkė ir prisitraukė kelius prie krūtinės. Padedamas abi rankas ant kelių ir sunerdamas rankų pirštus, jis nuleido galvą ir leido plaukam uždengti jo akis. Jei jis nebūtų pamatęs laikrasčio ir neišgirdęs vakarykščio Leilos tėvų pokalbio galbūt jis dabar nesėdėtų ant grindų drebėdamas ir neuždarydamas savo emocijų. Jam nereikėjo atsiversti laikraščio. Ką jis sau manė? Iki šiol jis nebuvo atsivertęs popieriaus skiaučių jau kelerius metus ir tada kai jam pasidaro smalsu kas daros išoriniam pasauly Drakas turi pamatyti didelę Dumbldoro nuotrauką atspausdintą pirmajame puslapyje. Profesoriaus akys taip įdėmiai žvelgė į Draką, kad iškart jį privertė susigėsti ir pajausti kaip viskas vidui apsiverčia iš baimės. Labiau išsigandęs jis buvo tik tada kai Tas Kurio Nevalia Minėti paskyrė jam nužudyti Direktorių. Nuo tada ir prasidėjo visas šis cirkas – bemiegės naktys, ištampyti nervai, spinta ir ta diena kaip viskas turės pasibaigti. Štai kas atvedė jį iki čia - kambariu su praviru langu ir vaikinu sėdinčiu ant grindų bandančiu sutvarkyti savo gyvenimą. Dėja, ne visiem leidžiama pasirinkti.