Magiškas kristalas (Leilos ir Drako meilės istorija) Nutraukta.

Tamsusis ežeras - 5 skyrius

Didelis ačiū @Milieto kuri padėjo įgauti žavesio mano istorijai!

5 skyrius

  Leila nepajautė kaip greit prabėgo laikas. Už lango jau temo, o jos dar niekas nerado. Mergina nejudėjo iš vietos. Jos riešas tvinkčiojo jau mažiau, bet ant jo esančios mėlynos sakė ką kitą. Ji dar kartą pažiūrėjo į mėlynę ir suinkštė. Iš akių vėl pradėjo kristi sunkios, krištolinės ašaros. Ar toks jos bus gyvenimas? Tik skausmas ir kančia? Galvojo Leila. Ji dar labiau prisispaudė prie sienos ir savo gležnomis rankomis apsikabino kelius.
 
  Tolumoje pasigirdo greiti žingsniai. Leila greit pakėlė galvą ir pažvelgė į pusę iš kurios sklido garsas. Ji matė vyrišką siluetą artėjančią link jos. Leila žinojo, kad tai ne Smirdžius. Ši figūra buvo žemesnė ir šiek tiek stambesnė. Dar priartėjus figūrai, Leila ją atpažino. Juodi, niekada nestovintys vietoje plaukai, apskriti akiniai ir ryškiai žalios akys. Vaikinas sustojo vietoje ir negalėjo patikėti ką mato prieš save.
 - Leila? – Haris tyliai paklausė prieidamas dar arčiau.
 Leila pakėlė raudonas akis į Harį. Haris tik pamatęs užverktas akis, atsiklaupė prieš ją.
 - Kas buvo? – tarė Haris, bet nesulaukė Leilos atsakymo. – Leila, klausiu kas atsitiko? Čia dėl Semo. Prižadu aš užmušiu tą vaikiną.
 Haris paėmė į rankas Leilos veidą. Leila jam buvo kaip sesė kurios neturėjo. Ji jam rūpėjo taip, kaip ir Hermiona. Nuo pat pirmų metų jis su Leila buvo geri draugai. Jam buvo skaudu ją tokią matyti. Jos akys buvo visos raudonos. Taip būna tik po verkimo maratono. Kad ir kas ją privertė verkti jis turės atsiimti. Pagalvojo Haris ir savo ranką patraukė nuo veido ant jos rankos. Leila kaip mat suinkštė. Haris pasižiūrėjo į ją sumišusiu žvilgsniu ir tada į ranką. Ant dešiniosios rankos gulėjo tamsi mėlynė kuri pradėjo keisti spalvą. Jis negalėjo patikėt ką mato.
 - Leila, atsakyk po velnių. Kas tau tai padarė!? – sušuko piktas Haris. Nuo šaukimo Leila dar labiau susigūžė. – Leila, prašau, netylėk pasakyk.
 Šį kartą jis pasakė ramiai ir pažiūrėjo Leilai į akis. Leila kelis kartus sumirksėjo ir tarė:
- Smirdžius, - vos girdimai pasakė.
- Kas? – Haris neišgirdęs paklausė.
- Drakas, - jau garsiau pasakė Leila. Tik išgirdęs šį žodį Haris pašoko. Jis negalėjo patikėti ką Smirdžius padarė. Ne, kad jis to negalėjo padaryt. Smirdžius mielai pakenktų Hariui jai tik galėtų. Bet dėl ko Leilai? Ką ji tokio padarė? Haris negalėjo sugalvot varianto. Todėl paėmė Leilą į rankas ir stipriai apkabino.
 - Gal einam į bendrąjį kambarį? Hermiona nusiraus visus plaukus. Ji taip dėl tavęs jaudinasi,- tarė Haris nusišypsodamas Leilai. – O dėl Smirdžiaus nebijok. Aš pasirūpinsiu juo.
 - Nereik, nieko jam nedaryk, - Leila tarė ir pati nepatikėjo, ką pasakė.
 - Ką? Nieko jam nedaryk? Leila pažiūrėk ką jis tau padarė, - pažiūrėjo Haris į ją.
  Jie abu atsistojo ir pradėjo lėtai eiti link bendrojo kambario.
 - Aš pati kalta, kad jis taip padarė. Nereikėjo man kalbėt apie jo tėvą. Hari prašau nelįsk prie jo, - su maldaujančiu žvilgsniu paprašė Leila.
 - Gerai, sutinku. Tik turėsi man viską papasakot kas buvo. Gerai? – Haris pasakė ir pažiūrėjo į Leilą. Leila linktelėjo galvą ir pradėjo eiti toliau. Haris pasakydamas gerai, žinojo, kad meluoja Leilai. Po velnių jis ją sužeidė, ar jis turėtų sėdėt ramiai rankas sudėjas? Pagalvojo Haris ir jie abu nuėjo link Storulės portreto.

   Tik Leilai įžengus į kambarį, ją pasitiko Hermionos apkabinimas. Leila per petį peržiūrėjo bendrąjį kambarį. Jis buvo tuščias apart Hario, Hermionos ir Ronio.
 - Kur tu buvai dingus? Mes jaudinomės dėl tavęs. Praleidai visas pamokas Leila. Aš iš proto krausčiausi, - tarė Hermiona paleisdama ją iš apkabinimo. Miona nusitempė Leila ant sofos. Haris atėjo iš paskos.
 - Niekur nedingsiu, reikės papasakot, - tarė Leila ir atsisuko į savo draugus, kurių žvilgsniai buvo ant jos. – Kai išėjau pro Storulės portretą nuėjau link mergaičių tualeto. Žinot, norėjau pagalvot dėl viso to Semo dalyko. Bet prieš įeinant į tualetą, prie lango pamačiau figūrą. Tiesiog stovinčią ir nejudančią. Na dėl savo kvailumo aš priėjau ir ten buvo Smirdžius. Tiesiog stovėjo ir nieko nedarė. Na kai jis manę pamatė, pradėjo įžeidinėt. Abu pradėjom pyktis ir ginčytis. Tada jis peržengė visas ribas. Pradėjo kalbėt apie tave Hermiona, kokia tu. Na aš neiškenčiau ir pradėjau ant jo rėkt. Taip buvo, kad man išsprūdo ir pradėjau kalbėti apie jo tėvą. Jis įsiuto, sugriebė man riešą ir spaudė tol kol ji pamėlynavo. Jūs nė vienas dar nebuvot matę tokio jo pikto. Atrodė lyg galėtų tuoj pat trenkt. Na jis dar pasakė kelis žodžius ir dingo. Aš pradėjau verkt ir nepajaučiau kaip praėjo laikas. Na manau tiek.
   Leila baigė kalbėt. Hermiona, Ronis ir Haris žiūrėjo į ją su skausmu ir rūpesčiu. Leila pastebėjo kaip Haris ir Ronis dairosi vienas į kitą.
 - Jis pasigailės taip padaręs, - per sukąstus dantis tarė Ronis.
  Leila atsisuko į Ronį. Jie niekada nebuvo tokie geri draugai kaip Haris ir Leila. Vis kažkas tarp jų buvo, lyg menka siena kuri neleido būti jiems gerais draugais. Leila buvo nustebusi, kad jis taip pyko.
 - Nedarykit jam nieko. Jis pats žino ką padarė. Ir šiaip aš kalta, - tarė Leila ir nusuko savo žvilgsnį į liepsną.
 O, kad jai būtų taip ramu kaip liepsnai. Liepsna tiesiog šokinėjo židinyje be jokių rūpesčių. Leila neturėjo supratimo dėl ko taip sielojasi. Jai nerūpėjo Drakas, jai buvo tiesiog skaudu. Leila matė koks Drakas susirūpinęs pastarosiomis dienomis. Ji turėjo sužinoti kas jam yra.