It Was Just Another Way

5 Dalis

Po 2 Metų

Šiandien lygiai du metai kaip aš esu čia. Viskas atrodo lyg ir susitvarkė. Mes su Lauren kartu esame pagrindinės šokėjos, nors kas galėjo pagalvoti kad aš, mergina kuri net nenumanė kaip tai daryti tapo pagrindinė?

Mūsų čia iš 18 merginų beliko 9, o naujų merginų apie metus nebėra. O per du metus iš viso šia atsirado tik dvi merginos. Mes su Lauren esame geriausios draugės, ji jau viską žino apie mane , o aš žinau viską apie ją. Šiandien jos dukrai sukanka šešeri metai, todėl nuo ryto visa paniurusi guli ir nenoriai kalbasi.

Per šiuos du metus, prisitaupiau tikrai nemenką sumą pinigų. Ji siekia apie 20 tūkstančių dolerių. Kaskart po pasirodymo dauguma vyrų užkiša pinigų mums už rubų. Jie skirti mums todėl Lukas ir leidžia juos pasilikti. Sako kad prireiks kai išeisime iš čia.

Kad jau prakalbome apie Luką , tai jis jau apie savaitę nesirodo čia, todėl dabar dar didesnę atsakomybę už mus turi apsauginiai ir Clarke, kuri kaip mūsų visų mama, rūpestingai mus prižiūri ir pasirūpina kad mums nieko čia netrūktų. Vakar ji pranešė, kad pasirodymo šiandien nebus, bet laukia kažkas kitas.

"Šiandien jai sukanka šešeri"-pasakė Lauren, kuri vos laikė savo ašaras. " Aš taip kos pasiilgau"-pridūrė ji, ir tada jau galėjau pamatyti kaip jos skruostu nurieda ašarad.

"Kai iš čia čia išeisi, tu gausi jai atsilyginti už tris metus. Todėl tu turi būti stipri, ir toliau daryti viską, kad kai išeisi, ji pamatytų savo mamą, o ne kažkokia kitą moterį." - Pasakiau atsistodama ir nuėjus prie jos stirpiai ją apkabinau.

"Susikraukite į lagaminus visus savo daigtus kuriuos turite. Už valandos lauksiu jūsų salėje. Ateikite pačios, aš neateisiu jūsų pasiimti"- Pranešė John, padėdama du didžiulius lagaminus mums į kambarį.

Nežinau ką ir galvoti. Turbūt kažkur persikraustysime į kitas patalpas, ne kiek žinau Lukas jau kelis kart buvo persikėles . Atsitraukiau nuo Lauren ir paėmus lagaminus nunešiau juos į rubinę. Lauren po kelių minučių irgi ten prisistatė. Dauguma čia esančių rūbų yra jos, bet ir mano nemaža dalis. Kada norime tada su Clarke prisėdame prie kompiuterių ir jis užsakydavo visokių rūbų kokių norėdavome.

"Kaip manai, kodėl mums reikia susikrauti lagaminus? "-paklausė manęs pirma Lauren.

"Nežinau turbūt , persikraustysime, o ką manai tu ?" Paklausiau jos.

"Irgi taip manau"-pasakė ji.

Toliau mes baigėme susikrauti rūbūs tyloje. Dauguma rūbų paliksiu čia, visvien nenešiojų jų ir man jie niekam nereikalinga. Kiek mačiau Lauren irgi paliko nemažai rūbų , nes net nebūtų tiek tilpe į jos lagamina. Manieji taip pat vos telpa, nors dalį jų palieku

"Eime?"-paklausiau jos, kai ji žiūrinėjo ar nieko nepaliko, kas jai svarbu, ar būtina pasiimti.

"Taip, tikiuosi nieko nepalikau" -Pasakė ji.

Kai atėjome į salę, visos merginos jau buvo susirinkusios ir turbūt jau laukė mūsų su Lauren. Bet kaip matau nei viena nenumirė laukdama.

"Na kai pagaliau visos susirinkote, turiu jums pranešti labai svarbią žinią. Todėl visos atidžiai pasiklausykite, kodėl čia susirinkome."-prieš mus visas atsistojusi garsiai kalbėjo Clarke.

"Lukas mirė"-ji pasakė tai ir visos merginos pradėjo garsiai šnekėtis. "TYLOS"- sušuko ji. "Dėl to visos merginos yra išeleidžiamos, namo. Dabar jūs būsite laisvos . KIEKVIENAI " -pradėjo šnekėti ji vis garsiau kai kitos merginos pradėjo šokinėti iš laimės ir šnekėtis apie tai. O DIEVE MES IŠLEIDŽIAMOS." Merginai, yra palikta solidi suma pinigų, mobilusis telefonas ir " Pasakė ji ir pradėjo mums dalinti po maišelius , ant kurių buvo užrašyti vardai. "Pas kiekvieną iš jūsų atvažiavo pasiimti žmogus. Nežinau kas tai, ar jūsų vyrai, mamos ar draugės. Tiesiog KIEKVIENA iš jūsų turės su kuo grįžti namo." Pasakė ji ir man į rankas įdėjo mėlynos spalvos dovanų maišelį, kokį gavom tik mes su Lauren. Dieve, kažin kas atvažiavo manęs.. Aš bijau..

"Jūs išleidžiamos tik su viena salyga, kad męs negausime jokių kaltinimų. " -pasakė ji ir męs visos merginos sutikome.

Clarke jau įleidinėja žmones, kurie atvažiavo mūsų. Pirmiausia įėjo pas Lauren. Tai tikriausiai jos mama ir dukra. Mačiau kaip ji apsiverkė ir džiaugsmo. Veliau atėjo ir pas kitų merginų. Aš žvilgtelėjau į duris pro kurias įėjo žmonės, ir pamačiau Zayn. O Dieve... Nubėgau greitai pri jo ir stipriai jį apsikabinau. Jis savo rankomis stipriai suspaudė mano kūna, taip kad vos galėjau pakviepuoti. Atmerkiau savo akis, iš kūrių bėgo ašaros. Ir pamačiau kažkokią mergina, kuri laikė vaiką, maždaug dviejų ar triejų mėnesių.

"O Dieve, aš atsiprašau"-tariau atsitraukdama nuo Zayn ir pradėjau dar labiau verkti. "Atleisk man Zayn" pasakiau, ir pasiemusi savo lagaminą greitai išejau pro duris. Aš nenoriu griauti jų santykių. Tegu viskas lieka kaip yra. Zayn.. Aš vistiek tave myliu...