Blogio miestas

1 epizodas

Įprastas ketvirtadienio rytas Septintojoje zonoje ir aš, kaip ir kiekvieną mielą dieną, stoviu ilgoje eilėje, kad galėčiau pasižymėti. Čia sausakimša, be to, tvankus oras dar labiau pablogino situaciją. Dvokė neplautomis kojinėmis ir prakaitu. Vieni žmonės spoksojo nepatikliomis akimis, susiraukę, o kiti bailiai nuleidę galvas laukė savo eilės. Meldžiau, jog ši pragariška eilė sumažėtų bent per pusę, tačiau ji nė kiek nepajudėjo jau geras dvidešimt minučių.

Smulkios vagystės, užpuolimai, nelegalios muštynės, valkatavimai ir kita - visa tai Septintojoje zonoje buvo įprasta. Čia gyvenantys žmonės buvo pripratę prie vargano gyvenimo ir kasdienių išpuolių. Kodėl? Nes ši zona dar buvo vadinama Šiukšlynu. Po visuotinio pasaulio karo reikėjo kažkur sukišti visas "šiukšles" ir atskirti vieline elektrine tvora. Visi nusikaltėliai ir kiti žmonės, kurie nebuvo reikalingi atsinaujinusiam pasauliui, iki mirties gyveno Septintojoje zonoje.

Pavyzdžiui, aš čia patekau devynerių. Mano tėvai žuvo dėl karo pasekmių, kai buvo užterštas oras. Nedaugelis tada išgyveno. Mane priglaudė viena našlė, kuri iki šiol yra mano globėja. Tačiau mes abi nebuvome tinkamos naujam pasauliui - Mora sirgo reta kaulų liga, dėl kurios ji negalėjo dirbti jokio darbo, o aš išgyvenau klinikinę mirtį ir komą, kuri mane kažkaip paveikė. Netikau naujam pasauliui, nes mano protas buvo "sugadintas". Iki šiol prisimenu, kaip man tai pasakė žmonės su baltais chalatais. Ant mano sveikatos bylos jie uždėjo didelį raudoną antspaudą: netinkama. Tada visam gyvenimui patekau į Septintąją zoną.

Mačiau daug čia atvykusių žmonių - vagis, žmogžudys, beprotis, be kojos, be rankos, per garsiai pasisakantis prieš esamą tvarką. Tačiau prieš daugiau nei metus naujasis pasaulis nutilo. Nebegirdėjome jokių žinių iš tenai, nebeatvyko naujų "šiukšlių". O Septintoji zona gyvavo toliau, skleisdama blogio kvapą ir nuodydama kitus.

-Kitas,- pranešė šiurkštus moters balsas iš stiklinės budelės.

Pagaliau atėjo mano eilė. Tiek ilgai laukiau, kad net akimirkai praradau kalbos dovaną.

-Dani Loyd,- prisistačiau gergšiančiu balsu. Turėjau krenkštelėti, kad vėl galėčiau normaliai kalbėti.- Noriu užsirašyti šiandienos darbui.

Stora moteris neplautais rudais lyg purvas plaukais pakėlė į mane akis. Ji suspaudė lūpas ir vėl nuleido galvą į savo popierius. Puikiai supratau jos reakciją. Joks žmogus Septintojoje zonoje tiek nesižymėjo darbui, kiek aš. Lankiausi šiame, vadinamajame Centre, vos ne kiekvieną dieną. Gal praleisdavau keletą kartų dėl pavojaus signalų, pranešančių, jog Septintąją zoną aptraukė nuodingas rūkas ar pasirodė rūgštus lietus.

-Lygiai trečią valandą po pietų Aukštutinėje aikštėje,- pranešė moteris iš stiklinės budelės. Žinojau jos vardą - Aga, tačiau niekada nepasitaikė proga kreiptis į ją vardu.- Rinksi šiukšles.

Kaip ir visada, pamaniau ir linktelėdama pasiėmiau kortelę su darbo vietos nurodymu ir laiku. Šiukšlių rinkimas Septintojoje zonoje buvo gana įprastas darbas. Čia jų būdavo apstu. Ir kalbu ne tik apie zonos gyventojus. Ši vieta buvo tarsi pragaras žemėje - šiukšlių kalnai, griuvėsiai likę iš po karo ir šiurpulį keliantys žmonės.

-Gal galėčiau užregistruoti dar vieną žmogų?- mandagiai paklausiau nutaisydama maldaujančią miną. Už nugaros išgirdau priekaištavimus, kad aš čia jau per ilgai. Visgi nekreipiau į juos dėmesio.- Hideonas Leinas.

Aga pakėlė į mane galvą ir pakrutino lūpas. Atrodė, kad ta moteris, jei tik galėtų, išskerstų visus čia esančius. Netgi įdomu pasidarė, dėl ko ji pateko į zoną.

-Mergyt,- nudelbė ji į mane savo pavandenijusias akis.- Tu jau šimtąjį kartą ateini už tą vaikiną, o jis darbe taip ir nepasirodo.

-Šįkart tikrai pasirodys,- pasakiau pernelyg užtikrinančiai.

Hideonas buvo vienintelis mano draugas. Na, tiesą sakant, tik pažįstamas. Vaikinas nelabai mėgo draugijas. Tačiau jis buvo tas, kuris pateko tuo pačiu metu kartu su manimi į Septintąją zoną.

Aga išleido atodūsį panašų į prunkštelėjimą, bet galiausiai vis tiek užrašė kortelę ir padavė man.

-Tai paskutinis kartas,- pasakė ji bejausmiu balsu.- Jį uždarys, jei jis nepasirodys darbe šį mėnesį. Gali jam tai pranešti.

Norėjau padėkoti moteriškei, bet ji neleisdama man prabilti, pašaukė kitą. Turėjau pasitraukti iš eilės ir žygiuoti savais keliais.

Darbas Septintojoje zonoje nebuvo privalomas, aišku, jei tau nereikėjo pirkti maisto ar kitų produktų ir susimokėti už elektrą ir vandenį. Hideonui darbo nereikėjo. Jis dalyvavo visuose nelegaliuose renginiuose, kokie tik vykdavo zonoje, ir taip prasimanydavo pinigų. Tačiau vaikinas jau du kartus buvo pagautas ir nubaustas, o už baudas jis privalėjo atidirbti. Septintoji zona visgi turėjo savo tvarką ir kelis įstatymus, tad jei Hideonas neatsižymės šį mėnesį darbe, jį uždarys požemyje. Ten, iš kur retai kas grįžta, o jei ir grįžta, tai būna praradę savo sveikus protus.

///

Likus keturiasdešimt minučių iki darbui nustatyto laiko suskatau ieškoti Hideono. Vaikiną retokai galėdavai sutikti taip paprastai vaikštinėjantį, mat jis buvo užsiėmęs savo nelegalia veikla, kuriai buvo labiau atsidavęs nei savo gyvenimui. Jam niekas nerūpėjo, jis visiškai nebijojo mirties. Tačiau vis dėlto Septintoji zona ne tokia jau didelė, čia beveik visi pažįstami ar bent jau yra vienas kitą matę ir įgrisę iki gyvo kaulo, ir Hideoną surasti paprastai man nebūdavo sunku. Nuo tada, kai čia patekome tuo pačiu metu, vaikino globėjai rėmė mane ir Morą. Aš nespėdavau dirbti taip, kad išlaikyčiau mus abi. Be to, pažadėjau jo globėjams, kad padėsiu Hideonui, kiek galėsiu.

Sustojusi prie triaukščio dėžės formos namo durų, įsiklausiau, o tada galiausiai pabeldžiau. Hideonas, kaip ir aš, pateko į Septintąją zoną be savo tėvų. Nieko nežinojau apie juos, nes vaikinas niekada apie tai nekalbėjo. Zonoje jį priglaudė juodaodžių pora, o kartu su juo dar tris mažamečius vaikus, kurie čia pateko būdami kūdikiais. Jų šeimas nužudė arba čia, arba naujame pasaulyje. O kūdikiai be tėvų irgi nebuvo niekam reikalingi.

Duris tuoj pat atidarė ponia Farisa. Moteris ant galvos lyg turbaną buvo susisukusi spalvingą skarelę.

-Laba diena,- mandagiai pasisveikinau. Moteris nuoširdžiai nusišypsojo. Už jos girdėjau krykštaujančius vaikus.- Hideonas namie?

Ponai Farisai buvo be galo nuostabūs žmonės. Anksčiau jie abu dirbo chirurgais, tačiau dėl vienos nelaimės operacijos metu, per kurią mirė kažkoks žymus žmogus, jie buvo ištremti čia. Sklido visokių kalbų, neva jie buvo suplanavę nužudymą. Visgi Farisai buvo tokie nuoširdūs ir geraširdiški, kad mano protas neleido patikėti negandomis. Ir aš tikrai žinojau, jog tai ne kaukė. Mora man visada sakydavo, kad turiu savyje, jei taip galima būtų pavadinti, gebėjimą, kuris padėdavo man atskirti gerus žmones nuo blogų.

Pastebėjau, kaip ponios Farisos veidas apsiniaukė. Dažnai kildavo problemų dėl Hideono, nors jis nebuvo koks nusikaltėlis. Tiesiog niekas jo negalėjo perprasti.

-Labai tau ačiū, Dani,- moteris gailestingai nusišypsojo.- Nežinau, kaip tau atsidėkosiu už viską.- Regis įžvelgiau Farisos akyse besikaupiančias ašaras.- Hideonas ir vėl išėjo. Nežinome, kur jis. Visą dieną jo nebuvo.

-Jis grįš,- pasakiau užtikrintai. Tada iš kišenės išsitraukiau kortelę.- Perduokit jam tai. Aš viską sutvarkysiu.

Nebenorėjau klausyti ponios Farisos dėkojimų. Nenorėjau, kad ši moteris save žemintų. Ne ji buvo kalta. Zona buvo ta vieta, kuri keitė žmones. Net gerieji čia virsdavo blogais.