Blogio miestas

15 epizodas

Karo metu išleistos cheminės medžiagos paveikė ne tik gamtą, bet ir gyvūniją. Daug gyvūnų išnyko, kiti stipriai mutavo. Septintoje zonoje nesu sutikusi laukinių žvėrių, juos atskyrė tvora. Tačiau paukščiams pasiekti miestą nebuvo sunku. Tuo labiau plėšrioms varnoms.

Jos skrido tiesiai į mus. Iškart to nesuvokiau, tačiau jų kranksėjimas priminė pasiutusį, kraujo ištroškusį grobuonį. Šios varnos tikrai buvo mutavusios.

-Dani, pasilenk!- suriko man Hideonas. Jis pribėgo prie manęs ir pradėjo vesti laikydamas už nugaros. Pro pat mane praskrido didžiulis būrys kranksinčių varnų. Rodos, net mačiau jų raudonas kraupias akis.

Bėgome tiesiai nesižvalgydami. Visgi varnos buvo daug greitesnės. Jos praskrisdavo pro mus tarsi kokia banga. Buvome apsupti. Mes atsidūrėme plunksnų tornado viduryje. Gūžiausi bandydama išvengti skaudžių snapo kirčių, tačiau mano marškiniai jau buvo apdraskyti, o pro plyšius sunkėsi kraujas.

Tuo metu Hideonas sugraibė kuprinėje šautuvą ir greitai užtaisęs šovė į dangų. Varnų būrys susiūbavo palikdamas tarpą, pro kurį staigiai prasprukome.

-Bėk į mišką,- paliepė sugriebęs man už rankos Hideonas. Išplėtusi akis žvelgiau į jį tarsi nesuprasdama jo žodžių. Vaikinas pridėjo į šautuvą kulkų ir užtaisė.

-Nebėgsiu viena,- atitariau ir pati suėmiau Hideonui už rankos.

-Bėgsi,- piktai rėžė jis ir pastūmęs mane nubėgo į varnų sūkurį.

Susverdėjusi, tačiau išsilaikiusi ant kojų, sulaikiau kvėpavimą. Mano širdis nustojo plakti, kol žvelgiau, kaip Hideonas dingsta tarp kranklių. Tikriausiai taip ir būčiau nejudėjusi, tačiau smulkesnis juodas debesis atsiskyrė nuo kitų varnų ir pradėjo skristi tiesiai į mane. Apsisukau ir brisdama per žoles nešiau kudašių tiesiai į mišką. Jis buvo be galo tankus, medis prie medžio, tad tik kelios varnos įskrido vidun, bet ir tos įsipainiojo medžių viršūnėse augančiuose vijokliuose. Sustojusi bandžiau atgauti kvapą ir klausiausi mane supančios tylos.

Atrėmiau nugarą į storą medžio kamieną. Mane vis dar buvo apėmęs šokas. Pakėliau ranką užkišti iškritusią plauką sruogą už ausų. Ranka virpėjo nevaldomai.

Laukiau. Žiūrėjau į tą pusę, iš kurios atbėgau, ir laukiau. Tačiau Hideonas nepasirodė. Nebegirdėjau nei krankesio, nei sparnų plazdenimo. Pamažu pradėjau suvokti, jog likau viena.

Kodėl aš nebėgau jam iš paskos? Man nereikėjo jo palikti. Hideonas niekada neprašydavo mano pagalbos ir dažnai jos atsisakydavo. Bet dabar aš jam privalėjau padėti. Padėti mums abiem.

Pajutau, kaip mano mintis užvaldo panika. Turėjau save suvaldyti ir giliai kvėpuoti. Lėtai apsidairiau aplinkui. Nepažįstamas miškas kėlė man dar didesnį šiurpą, tad nurijusi seiles ir pasitaisiusi kuprinę patraukiau į laukus.

Viskas buvo vėl kaip prieš varnų puolimą. Gaivus vėjas braukiantis per žoles ir mano apdraskytus marškinius bei ramuma, kuria galėjau mėgautis. Tačiau buvau viena ir privalėjau susiimti.

Ėjau nemažai laiko. Laukai nesibaigė, bet ryžto nepraradau. Pusiaukelėje sušlamščiau paskutinius kukurūzų traškučių likučius ir eidama vis gurkšnojau vandenį. Karštis degino mano žaizdas ant rankų ir veido, tačiau kentėjau iki paskutinio sąmonės lašo.

Tik tolumoje pamačiusi pūpsančius namus sustojau. Nebyliu veidu žvelgiau į pažįstamą vietą, kol galiausiai prisiminiau, kad turiu kvėpuoti.

Tikriausiai turėjau džiaugtis pagaliau išvydusi savo nedidelį raudonų plytų namuką, tačiau pajaučiau savo krūtinėje tik nusivylimą. Kur dykumos? Kur tas išsvajotasis pabėgimas?

Nerimastingai suraukusi kaktą pajudėjau pirmyn. Įžengusi į patį Zonos centrą, dar kartą sustojau apsižvalgyti. Tai tikrai buvo ta pati vieta, tik tuščia. Pastatai kiek apgriauti nuo sprogimų, tačiau dar gerai išsilaikę. Kelio danga įtrūkusi, o pro tarpelius matėsi besistiebianti žolė. Daugiau jokios gyvos dvasios čia nebuvo. Tik aš.

Mano namo durys buvo neužrakintos. Įėjusi vidun sustojau viduryje svetainės ir pamečiau kuprinę ant grindų.

-Mora!- pašaukiau, tačiau nutilau supratusi, kaip baisiai skamba mano balsas šioje vaiduoklių vietoje.

Nežinojau, ką šiuo metu daryti, nes nė nenutuokiau, kur pradingo Hideonas. Galbūt jam atsitiko kas nors blogo. O galbūt Zona vėl su manimi žaidė. Ji atskyrė mane nuo vaikino ir grąžino atgal į centrą, kad galėtų manimi manipuliuoti.

Visgi kad ir kas manęs laukė, turėjau tam pasiruošti. Nupėdinusi į vonią, iš viršutinės spintelės išsitraukiau vaistinėlę, o iš jos paėmiau žaizdas gydantį tepalą.

Pasukusi akis į priešais mane esantį veidrodį, gerai nužvelgiau savo veidą ir tepalu užtepiau kelis įdrėskimus ant skruosto ir kaktos. Tada atsargiai nusivilkau marškinius ir likusi tik su berankoviais marškinėliais, pradėjau teptis didesnius įdrėskimus ant rankų.

"Atsidūrei ten, kur ir norėjai"- staiga vėl išgirdau tą patį balsą. Jis tarsi sklido iš tolumos, bet pradėjo garsėti. "Juk visada troškai grįžti namo..."

Stengdamasi nekreipti dėmesio į balsą, sukandusi dantis spitrijau į savo atvaizdą veidrodyje - merginą išbalusia oda ir į žemą kuodą surištais tamsiai rudais plaukais.

-Dani!

Sustingau išgirdusi švelnų balsą, sklindantį iš svetainės. Jis ilgai lindėjo mano prisiminimuose ir dabar tarsi ištrūko su trenksmu.

Lėtai pravėriau vonios duris iškišdama galvą.

-Mama?- ištariau suklususi, tačiau svetainėje nieko nebuvo.

Visgi mano akys nukrypo į ant sofos atkaltės numestą šviesiai rudą susagstomą megztuką. Jis buvo mano. Priėjusi prie sofos pakėliau drabužį tarsi jis būtų negyvas padaras.

-Ką tik išskalbiau jį.

Krūptelėjusi staigiai atsisukau. Mane pasitiko moteris, kurios veide plytėjo šilta šypsena.

-Jau gali apsivilkti,- paragino ji.

Žiūrėjau į savo tikrąją motiną negalėdama pajudėti. Tiek laiko jos nemačiau, neturėjau jokių nuotraukų, tačiau jos išvaizda visada išliko mano atmintyje - purūs, iki pečių rudi plaukai ir žalios akys.

Mama stebėjo mane laukdama, kada apsivilksiu megztinį, kad pati įsitikinčiau, koks jis minkštas ir švarus. Netrukus tai ir padariau. Švelni ir plona vilna prigludo prie mano odos neužgaudama žaizdų.

-Galėtum padėti mamai išdėlioti švarius skalbinius.

Lėtai pasukau galvą. Prie televizoriaus pastatytame krėsle sėdėjo vyras languotais marškiniais ir nedidele barzdele aplink smakrą. Jo veide spindėjo draugiška šypsena.

-Tėti,- ištariau tuščiu balsu. Pajutau, kaip mano širdyje atsivėrė bedugnė. Juk visa tai buvo netikra. Mano tėvai buvo mirę jau seniai, tad ką jie čia veikė?

"Argi ne to tu norėjai"- vėl nuaidėjo balsas mano galvoje.

-Palik mane ramybėje,- tariau drebančiu tonu. Palengva traukiausi atgal, bet užkliuvau už ant žemės pamestos kuprinės.

-Dani, kas nutiko?- susirūpinusi paklausė moteris, kuri apsimetė mano mama.

Purtydama galvą pačiupau kuprinę ir puoliau prie durų. Savo galvoje girdėjau vaikišką kikenimą, kuris varė mane iš proto. Net nepajutau, kaip mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Nusivaliau jas megztinio rankove ir išbėgusi iš savo namų, pasileidau kitais kiemais vis sustodama apsidairyti. Galiausiai juokas ir balsas nutilo, tačiau aš vis tiek bėgau. Vyliausi, kad tai padės užgyti mano skaudančiai širdžiai.