Blogio miestas

13 epizodas

Hideonas buvo teisus. Greitai priėjome Saugumo būstinę. Ši buvo išsilaikiusi palyginus gerai, tik keli išdužę langai. Vos tik peržengėm būstinės slenkstį, paleidau Hideoną ir uždariau po savęs duris. Vaikinas nuslinko iki sofos, ant kurios ilsėdavosi saugumiečiai, ir krestelėjo.

Padėjusi ant stalo sunkią kuprinę šiek tiek pamasažavau savo pečius. Tada pradėjau traukti maistą laukan. Atsisukusi norėjau Hideono klausti, ar jis nori valgyti, tačiau pamačiau, kaip vaikinas prisimerkęs kenčia iš skausmo.

Ši Saugumo būstinė buvo tikrai didesnė nei kitos. Kairėje pusėje nuo rašomojo stalo, prie kurio šiuo metu stovėjau, buvo koridorius, kuris vedė į kameras. Reikėtų jas vėliau ištyrinėti, bet dabar reikėjo surasti Hideonui kokių vaistų.

Pradėjau knaisiotis Saugumo būstinės vado stalo stalčiuose. Radau pustuštį degtinės butelį ir gabalėlį binto. Dar buvo kelios kulkos. Įmečiau jas į kuprinę. Toliau patikrinau spinteles ir lentynas, tačiau jos jau buvo iššluotos.

-Hideonai,- kreipiausi į vaikiną. Jis pramerkė akis pažvelgdamas į mane.- Išvalysiu tau žaizdas, jei tu nieko prieš.

Laikydama rankose degtinės butelį ir bintą, laukiau jo sutikimo. Paprastai Hideonas mano pagalbos atsisakydavo, tačiau dabar prisimerkdamas linktelėjo.

Atsukusi butelį sušlapinau bintą ir pamažu pradėjau valyti veidą. Hideonas susiraukė ir krūptelėjo pajutęs deginantį skausmą. Jo veidas buvo nusėtas sumušimais, o nuvalius kraują pasirodė ir mėlynės.

Jaučiausi keistai būdama taip arti jo. Vaikinas lėtai kvėpavo užmerkęs akis ir tvirtai įsikibęs į sofos kraštą. Mus supo tyla, kuri netrukdė nei man, nei jam. Staiga Hideonas atsimerkė. Iš jo sukąsto žandikaulio mačiau, kad jam vis dar skauda, bet jo rūsčios akys buvo nukreiptos į mane. Jos slėpė skausmą ir silpnumą.

-Kaip tavo šonas?- paklausiau baigusi valyti ir dezinfekuoti žaizdas.

-Viskas gerai,- sumurmėjo Hideonas bandydamas atsitiesti, tačiau tada jis stipriai prisimerkė suaimanuodamas.

-Parodyk,- paliepiau nutaisiusi rimtą miną. Pati prisiminiau, kaip Hideonas sutvarstė man kelį.

Vaikinas pažvelgė į mane nepatenkintas, bet visgi pakėlė savo juodus marškinėlius.

Susiviepiau išvydusi stiprų sumušimą. Hideono kairysis šonas buvo pamėlynavęs, ties viduriu tamsiau, tačiau plėtėsi per šonkaulius iki pilvo. Nieko nelaukusi greitai ir kiek galėdama švelniai perbraukiau tą vietą degtine peršlapusia medžiaga.

-Tikiuosi tai padės,- pasakiau atsistodama.- Neradau kitų medicinos priemonių, bet tu jau pratęs prie sumušimų.

Netikėtai Hideonas sustabdė mane pagriebdamas už rankos. Pasisukau į jį tarsi išsigandęs vaikas. Tada vaikinas patraukė ranką lėtai perbraukdamas per mano riešą ir delną.

-Ačiū,- ištarė Hideonas.

Tarsi kas būtų užstrigę gerklėje suspaudžiau lūpas ir linktelėjau. Rodos, tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau šį žodį. Zonoje padėkos sulaukti buvo beveik neįmanoma, o ką jau kalbėti apie tokį vaikiną kaip Hideonas, kuris buvo užsistatęs storą sieną. Tad nenuostabu, kad pasimečiau.

-Reikėtų ką nors užvalgyti,- sumurmėjau paimdama nuo stalo kukurūzų traškučių pakelį ir butelį vandens.

Nunešiau juos Hideonui, o pati grįžau prie stalo ir atsisėdusi už jo atidariau likusį pakelį. Užuodusi skrandį kutenančio maisto kvapą tuoj pradėjau krimsti.

Kol sotinau savo skrandį, nejučia pastebėjau postalėje esantį stalčių. Trūktelėjau už apačios, bet jis buvo užrakintas. Ten galėjo būti paslėpti vaistai, saugumiečiai mėgdavo pasislėpti gerus dalykus, ypač, ką atimdavo iš Zonos gyventojų. Taigi pradėjau ieškoti rakto ar kažko, kuo galėčiau išlaužti spyną. Atidarinėjau kitus stalčius, bet ten nebuvo nieko naudingo.