Blogio miestas

22 epizodas

Nuslydus mano rankai ant drėgnos, šaltos ir grublėtos žemės pramerkiau akis. Mane pasitiko tamsa, tačiau netrukus akys prie jos priprato ir jau galėjau įžvelgti vietą, kurioje buvau prasmegusi. Tai buvo kažkoks siauras urvas. Užvertusi galvą vos įmačiau mažytį plyšelį, tačiau jis buvo per daug aukštai, kad duotų vilties iš čia ištrūkti.

Staiga netyčia, bandydama atsikelti, užkliuvau ranka už pilvo. Tada prisiminiau žaizdą ir suraukiau kaktą nuo deginančio skausmo. Kraujas pradėjo sunktis dar sparčiau.

Nesuvokiau, kaip aš dar nenumiriau. Jaučiausi silpnai, bet kvėpuoti galėjau normaliai. Deja, jėgų atsikėlimui neturėjau. Tikriausiai čia ir sulauksiu savo mirties. Džiaugiausi bent tuo, jog Hideonui pavyks išsigelbėti. Šis košmaras jam turėjo baigtis.

Netikėtai iš už atsikišusios tamsios uolienos išvydau blankų žalsvą šviesos šaltinį. Instinktyviai suskatau stotis, tačiau netrukus iš slėptuvės išlindo berniukas ir mergaitė. Jų oda švietė tarsi radioaktyvi medžiaga, o iš jų praėjusio amžiaus rūbų galėjau spėti, kad šiuos vaikus jau buvau mačiusi geležinkelio tunelyje.

Berniukas ir mergaitė glausdamiesi prie grublėtos sienos artėjo link manęs. Jie atrodė smalsūs, bet nedrąsūs, o aš tuo tarpu kvėpavau tankiai stengdamasi numalšinti savo beprotišką širdies plakimą.

-Nebijok,- staiga ištarė mergaitė ir prišokusi prie manęs palietė mano pilvą, kuriame žiojėjo nemaža žaizda. Prisiplojusi prie urvo sienos nenuleidau akių nuo juodaplaukės mergaitės. Mane buvo išpylęs šaltas prakaitas, kuris tik ir padidino mano baimės pojūčius.- Jam reikia tavęs gyvos.

Kai mergaitė lėtai atsitraukė, žvilgtelėjau žemyn ir pakėliau marškinėlius. Nors mano oda ties ta vieta buvo kruvina, visgi jokios žaizdos nebebuvo. Net jokio rando, įrodančio, jog buvau smarkiai sužeista.

-Kas tas Jis?- paklausiau nutaisiusi rimtą veidą. Dabar skausmo nebebuvo nė kvapo, tad jei prireiktų galėčiau pašokti ant kojų ir sprukti tiesiai šiuo urvo tuneliu.

-Tu pati žinai,- šyptelėjęs tarė berniukas. Jis stovėjo šiek tiek pasislėpęs už savo sesers.

Žinoma, kad suvokiau, ką jie turėjo omenyje. Mano spėjimai pasitvirtino. Septintąją zoną valdė Blogis.

-Tuomet kam aš jam reikalinga? Jis juk galingas, pats gali sunaikinti visą Zoną.

Šįkart mergaitė nusikvatojo. Ji atrodė ne daugiau aštuonerių, bet elgėsi lyg subrendusi. Tikriausiai šie vaikai buvo kokie Blogio pasiuntiniai.

-Tai tu esi pranašė, tad pati turėtum žinoti,- šmaikščiai atsakė mergaitė. Ji paėmė savo broliuką už rankos tikriausiai ruošdamasi mane palikti.

-Pranašė?- suraukiau antakius.- Ką tai reiškia?

-Kad turi nulemti žmonijos likimą,- ramiai atsakė į mano klausimą berniukas. Visgi jo veide pasirodė šypsena.

-Tada kas jūs tokie?- uždaviau dar vieną klausimą. Vaikai jau pasisuko eiti, bet netrukus atsisukę į mane sustojo.

-Mes tik senojo pasaulio šmėklos.

Tai pasakiusi mergaitė timptelėjo broliui už rankos ir staiga pradingo tamsoje.

-Ei!- šūktelėjau jiems pavymui.- Kaip man iš čia išeiti?

Deja, jokio atsako negavau. Likusi vienui viena šiame tamsiame urve, palengva atsistojau. Skausmas buvo atitrūkęs nuo mano kūno, tad jaučiau palengvėjimą. Taigi pasiremdama viena ranką į uolėtą sieną, kuri man buvo tarsi kelrodis, lėtai pajudėjau tikėdamasi rasti išėjimą.

Visą kelią mane lydėjo tamsa ir nuo sienų kapsiantis vanduo. Tačiau galiausiai mano akys pagavo šviesos spindulėlį. Prisimerkiau, o netrukus prisidėjau ranką prie akių saugodamasi ryškios dangaus šviesos. Grublėtas tunelis pradėjo siaurėti. Suskatau eiti greičiau, net ištiesiau abi rankas, kurios rėmėsi į sieną, tarsi tai padėtų sustabdyti siaurėjimą. Visgi pagaliau mane užgožė akinančios šviesos pliūpsnis ir aš išėjau iš urvo kalėjimo. Įkvėpiau sauso oro jausdama palengvėjimą, tačiau sustabdžiau norą parklupti ant smėlio. Man reikėjo nešdintis iš šios dykumos.

Mano gerklė buvo išsausėjusi, skrandį kamavo deginantis alkis, o nuovargis tiesiog guldė ant žemės. Dėliojau koją už kojos žvalgydamasi aplinkui. Plyna dykuma ir kurtinanti tyla tik patvirtino mano vienatvę. Galbūt Zonoje jau buvau vienintelis gyvas žmogus. Vyliausi, kad Hideonui pavyko iš čia pabėgti ir išsilaisvinti iš Blogio gniaužtų. Tačiau visgi giliame širdies kamputyje norėjau, kad dabar jis būtų su manimi. Gebėjau išgyventi viena, bet buvimas su juo man teikė daugiu jėgų.

Galiausiai papurčiau galvą nuvydama visas mintis. Turėjau tai pamiršti. Privalėjau numalšinti širdį kaustantį skausmą. Aš buvau pragare, kur man ir buvo skirta. Daugiau niekada neišvysiu Hideono.

Danguje nebuvo nė vieno debesies, tačiau jis buvo apsitraukęs tamsiai mėlyna skraiste. Zonoje jau senokai nelijo, tad pakilęs vėjas ir tvankus oras galėjo pranašauti audrą. Arba apokalipsę. Galbūt pasaulio pabaiga prasidės nuo Septintosios zonos, kurioje jau pradėjo vesti savo tvarką Blogis. Deja, niekaip nepajėgiau suvokti savo vaidmens visame šitame jovale. Jeigu buvau kažkokia pranašė ir turėjau galimybę nulemti žmonių likimus, vadinasi nebūtinai privalėjau paklusti Blogiui. Neturėjau klausytis jo balso. Galėjau viską pakeisti ir netgi gal išgelbėti likusius žmones. Galbūt buvo išeitis pabėgti iš šios prakeiktos Zonos.

Žinoma, bėgti visada galėjau. Tačiau negalėjau būti tikra, kad Blogis kada nors paliks mane ramybėje.

Visgi visi mano samprotavimai staiga sugriuvo. Priešais pamačiau kelis apleistus namus, kurių būklė buvo vargana nuo ilgalaikės nepriežiūros. Jie buvo prasmegę dykumos krūmuose ir kitose žolėse. Tačiau ne tik tai patraukė mano akį. Prie vieno namo, arčiau manosios pusės, stovėjo du vyrai su šautuvais. Jie buvo įdegę saulėje, kuri dabar buvo tarsi išnykusi, o jų drabužiai buvo nešvarūs ir apdriskę. Tie vyrai kažką saugojo.

Netrukus pamačiau, kas buvo jų saugojimo taikinys.