Blogio miestas

12 epizodas

Tai buvo dar vienas pastatas likęs iš karo laikų. Priminę ligoninę ar kitą įstaigą. Jo mūrinės sienos jau buvo apgriuvusios, o iš nežinia, kiek aukštų, buvo likę tik du su puse.

Įėjusi vidun visai nesitikėjau pamatyti tiek daug žmonių. Vieni rikiavosi į eiles, o kiti rinkosi į ratą. Atrodė, kad Zonoje ir toliau virė įprastas gyvenimas su įprastais nelegaliais renginiais.

-Kas šįkart?- paklausiau labiau savęs pasistiebdama ant kojų pirštų.

Hideonas mane patraukė už rankos, kad nepasimesčiau.

-Ką galima statyti?- paklausė jis vieno raumeningo vyruko, kai pralenkėm eiles ir priėjome prie už ilgo stalo stovinčių žmonių.

-Maistą ir ginklus,- atsakė vyras žemu balsu.- Tai galioja ir jeigu dalyvauji.

Hideonas šiek tiek pasitraukė į šoną praverdamas medžiaginį maišą. Užmačiau ilgą šautuvą, pistoletą be šovinių ir kelis medžioklinius durklus. Vieną vaikinas ištraukė ir davė man. Pažiūrėjau į jį klausiamai tarsi nežinočiau, ką su tuo daiktu daryti, bet visgi paėmiau ir įsidėjau į kuprinę.

-Ką turime iš maisto?- paklausė Hideonas.

-Nieko,- papurčiau galvą susikrimsdama.

Vaikinas pasisuko nužvelgdamas visą didelę salę, o tada patraukė prie to paties raumeningo vyruko.

-Už dalyvavimą šitas tiks?- Hideonas padėjo ant stalo ilgą šautuvą. Vyras nužvelgė jį, tuomet pakėlė galvą į vaikiną ir linktelėjo.

-Ką tu sugalvojai?- kreipiausi į Hideoną. Jis pasuko galvą į ratu stovinčius žmones. Iš riksmų galėjau nuspėti, kad rato viduryje vyko muštynės.- Tai labai rizikinga, Hideonai,- pabandžiau jį perkalbėti, bet jau ir taip žinojau, kad jis manęs neklausys. Juk niekada neklauso.

-Pastatyk likusius ginklus,- paliepė Hideonas įkišdamas man į rankas medžiaginį maišą.

-Ne, tu visai negalvoji savo galva.- Sulaikiau jį pačiupdama už riešo.- O jei tau kas nutiks? Negalime rizikuoti.

Hideonas žvelgė į mane savo rūsčiomis rudomis akimis.

-Mums reikia maisto,- tiek teištarė jis ir pasitraukė nuo manęs.

Likusi viena tarp besistumdančių žmonių nusekiau jį akimis, o tada atsidususi padaviau raumeningajam vyrui medžiaginį maišą su ginklais. Jis pažiūrėjo, kas viduje, ir padėjęs į šalį padavė man žalią lapelį. Panašius duodavo, kai eidavau užsirašyti darbui.

Pasitraukusi iš eilės, nuėjau tiesiai prie besiburiančio rato. Pasinaudodama savo smulkumu, prasibroviau į priekį, kad galėčiau geriau matyti Hideoną. Jis jau stovėjo rato viduryje mankštindamas raumenis. Vaikinas buvo nusivilkęs džemperį ir likęs su juodais trumparankoviais marškinėliais, kurie paryškino jo įdegusią odą bei raumenis. Nežinau, kodėl tik dabar tai pastebėjau. Hideonas buvo aukštas ir lieknas, tad niekada nemaniau, kad jis pajėgus dalyvauti kovose. Tačiau daug svarbiau buvo jo ryžtas ir ištvermė.

Priešais Hideoną į ratą išėjo irgi toks pat lieknas vyrukas, tačiau iš jo kreivos nosies ir pūpsančių raumenų galėjau spėti, kad muštynės buvo jo arkliukas.

Aplinkiniai jau pradėjo skanduoti vardus tų, už kuriuos pastatė, o vienai merginai, su trumpučiais šortais, išėjus į priekį ir paskelbus dvikovos pradžią, vaikinai pradėjo pulti vienas kitą. Nelegaliose muštynėse kartais galiodavo tam tikros taisyklės. Tačiau kai tokios nebūdavo paskelbiamos, visi suprato, kad kova baigiasi, kai vienas iš dalyvių nebepajėgia atsikelti arba kai miršta.

Pirmasis smogė kreivanosis, tačiau Hideonas sugebėjo išsisukti. Jis pasilenkė ir spyrė koja vyrukui į pilvą. Visgi jis tarsi nepajautė skausmo ir toliau puolė Hideoną. Stebėdama kovą, sunerimusi spaudžiau kuprinės petnešą. Mane iš visų pusių stumdė įsijaudrinę žiūrovai, tačiau šiuo metu man tai buvo nė motais. Kai kreivanosis smogė Hideonui į veidą, net krūptelėjau dar stipriau suspausdama petnešą. Iš vaikino nosies pasileido kraujas, bet jis nekreipė į tai dėmesio ir ranka nusivalė jį. Mačiau, kaip Hideoną pagauna įniršis. Jis niekada nepasiduodavo.

Vaikinas sugniaužė kumščius ir akylai stebėdamas priešininką savo žudančiomis rudomis akimis smogė jam į krūtinę, o po to į smakrą. Kreivanosis susverdėjo, tačiau išsilaikė ant kojų. Jis pasilenkęs išspjovė kraują kartu su keliais dantimis.

Jie kovėsi pakankamai ilgai. Abu panašaus sudėjimo ir jėgos. Jų veidai buvo sutepti krešiančiu krauju. Vos besilaikė ant kojų ir aš dar turėjau vilties, kad kova bus nutraukta. Tačiau juk taip niekada nebūna. Be to, žiūrovai buvo įsiaudrinę. Lyg jiems neužtektų, kas dedasi Zonoje.

Staiga kreivanosis pagriebė Hideonui už gerklės. Jis pradėjo jį smaugti. Išlindusi į priekį išplėstomis akimis stebėjau, kaip Hideonui trūksta oro. Jis bandė nusikrapštyti kreivanosio gniaužtus, tačiau jo jėgos jau seko. Dar kelios sekundės. Rodos, net sulaikiau kvėpavimą. Buvau pasiruošusi pulti kreivanosį, tačiau tuo metu sutikau Hideono žvilgsnį. Jo akys dažniausiai išduodavo tik blogąsias vaikino savybes, pyktį, įniršį, neapykantą. Bet šįkart aš mačiau jose ryžtą ir viltį. Tarsi kareivis pasirengęs sutikti mirtį vieną akimirką suvokia, kad yra galimybė išgyventi. Tarsi turėtų dėl ko kovoti.

Nejučia Hideonas smogė keliu kreivanosiui į pilvą. Šis nespėjo net atsikvėpti, kai vaikinas suėmė jį už galvos ir dar kartą smogė kumščiu jam į veidą. Tada dar kartą ir dar, kol galiausiai Hideonas jį paleido ir kreivanosis parkrito veidu žemyn ant šaltos žemės. Jis kvėpavo, tačiau jau nebepajėgė atsikelti. Vėl išėjusi į priekį ta pati mergina paėmė Hideonui už rankos ir pakėlė ją. Žiūrovai pradėjo sveikinti nugalėtoją.

Kai mergina nuėjo, staigiai pripuoliau prie Hideono. Pasvėriau jo ranką sau ant peties ir nuvedžiau jį į šoną.

-Tau pavyko,- tariau nusišypsodama, o tada sumerimusi veidu pridūriau.- Bet vis tiek esi kvailys.

Hideonas pakėlė į mane akis ir šyptelėjo skausminga šypsena. Palikusi jį nuėjau prie ilgojo stalo atsiimti duoklės. Už Hideono pergalę raumeningasis vyras grąžino tą patį ilgą šautuvą, dar pridėjo kulkų dėžutę ir davė du didelius pakelius kukurūzų traškučių bei keturis vieno litro butelius vandens. Už savo statymą gavau keturias konservų dėžutes - dvi su pupelėmis ir dvi su mėsa - ir vieną butelį vandens. Susikrovusi šį turtą į kuprinę patraukiau atgal prie Hideono.

-Tau reikia atsiprausti ir sutvarkyti žaizdas,- primerkusi akį tariau nužiūrėdama Hideono būklę.

-Gerai, tik eime iš čia,- sulemeno jis. Vaikinas įsikibo į mane ir susiėmęs už šono pajudėjo.

Išėję laukan aplinkui matėme vien tik laukus. Gaivus vėjas šniokštė judindamas ilgas žoles. Jokio pastato daugiau nebuvo matyti.

-Ten, tiesiai,- parodė ranka Hideonas.- Ten turi būti Saugumo būstinė.

-Iš kur žinai?- paklausiau. Visai nesigaudžiau šioje vietoje.

-Kartą jau buvau ten,- tyliai tarė jis ir įkvėpė prisimerkdamas.

Žvilgtelėjau į jį nustebusi. Tai buvo visai kita Zonos pusė. Net nežinojau, kad čia yra būstinių, o ką jau kalbėti apie patekimą į ją. Tačiau tada man dingtelėjo viena mintis.

-Jau anksčiau bandei bėgti?- paklausiau, nors nenorėjau, kad tai nuskambėtų, kaip klausimas.

Hideonas sumurmėjo teigiamai, o toliau tylėjo, nors laukiau, kada jis papasakos daugiau. Tačiau vaikinas taip ir neprabilo.

-Gerai, tada keliaujam ten,- tarstelėjau atsidususi ir pasitaisiusi toną sveriančią kuprinę pajudėjau pirmyn prilaikydama sužeistą Hideoną.