Blogio miestas

11 epizodas

Septintoji zona buvo pakankamai didelis miestas. Paskutinį kartą, kai domėjausi, čia buvo maždaug dvidešimt vienas tūkstantis gyventojų. Iš jų tik pora šimtų vaikų iki dvylikos. Labai sunku pasakyti, už ką jie pateko į Zoną, tikriausiai dauguma dėl to, kad kai kurie tėvai nenorėjo palikti savo vaikų, todėl pasiėmė juos čia kartu. Taip pat kiti vaikai jau buvo netekę savo tėvų, o jų priglausti niekas Naujajame pasaulyje nenorėjo. Taigi juos irgi išsiuntė čia.

Kai mudu su Hideonu palikome tunelį, nakčiai apsistojome prie šiukšlių konteinerių. Jie buvo apkiužusio vandens bokšto teritorijoje, o jį supo grotuota tvora. Tikriausiai karo meto slėptuvė. Taigi jau šiokia tokia apsauga.

Negalėdama užmigti vis galvojau apie tuos vaikus. Jų šviečianti tarsi mėnulis oda ir šiurpūs smaili dantukai kėlė daug klausimų. Jie nebuvo panašūs į nemirėlius. Berniukas ir mergaitė atrodė lyg kitos būtybės. Galbūt jie buvo koks nors karo poveikis, nes prieš daugiau nei penkiasdešimt metų Zona nebuvo atitverta tarsi atskira teritorija. Tada ilgas karas siautėjo po visą pasaulį, palikdamas po savęs sunaikintus miestus ir aukštą užterštumo lygį. Galbūt tie vaikai buvo paveikti radiacijos, kai sprogo bombos. Mes, visi gimę praėjus po karo trejiems metams, jau turėjome atsparumą visoms ligoms, kurios karaliavo karo metu dėl teršalų ar radioaktyvumo. Tačiau tie vaikai atrodė tarsi ne iš šio laikmečio. Visgi mano galva vis tiek nesugebėjo suvirškinti to, ką matė. Rodos, į mane užpuolusius klausimus kol kas negalėsiu atsakyti.

-Neima miegas?

Pasukau galvą į Hideoną ir papurčiau. Vaikinas buvo užmigęs gerą pusvalandį, o aš žvelgiau į nežemiškai atrodančia šviesa apklotą dangų. Nežinau, kaip Naujajame pasaulyje, tačiau Septintojoje zonoje niekada nesu mačiusi juodo naktinio dangaus. Net jeigu pasirodo žvaigždės, nakties dangus čia apsigaubia melsvai žalsva šviesa. Tai buvo dėl didžiulio teršalų sluoksnio, kuris kol dar egzistuojame, tikrai nepasinaikins.

-Vaikystėje mačiau tikro nakties dangaus nuotraukas, tačiau šis man gražesnis,- tarė Hideonas pakėlęs akis viršun. Mintyse jam pritariau. Nepaisant to fakto, kad mūsų pasaulis visiškai sugadintas.- Man dažnai tekdavo miegoti po atviru dangumi. Farisai kartą manęs neįleido į namus, nes grįžau trečią nakties visas sumuštas, tad atsisėdau ant laiptų ir visą naktį pražiūrėjau į dangų.

Nusukau akis nuo mėlynomis ir žaliomis juostomis švytinčio tamsaus dangaus ir pasisukau į Hideoną.

-Koks buvai prieš patenkant į Zoną?- paklausiau, o tik paskui pagalvojau, kad geriau nereikėjo.

Hideonas staigiai žvilgtelėjo į mane ir kelias sekundes nenuleido akių lyg nesupratęs mano klausimo.

-Na, nepaisant to, kad mano tėvai užėmė aukštas pareigas, tad man dažniausiai nuskildavo visuose gyvenimo atvejuose, buvau geras ir paklusnus vaikas,- papasakojo jis lengvai šyptelėdamas. Sunkiai įsivaizdavau Hideoną būnant geru sūnumi. Jis atrodė sutvertas būti padauža. Ypač tai bylojo jo rudos lyg šokoladas akys, kurios kartais skleidė tokią neapykantą, kad vertė net sulįsti į žemę.- Neturėjau nei brolių, nei seserų, daug kas sakytų, kad buvau lepinamas, tėvų mylimiausias. Tačiau tai ne tiesa.- Hideonas nutilo ir atsikrenkštė. Tuomet vėl pažiūrėjo į mane.- Retai matydavau savo tėvus, jie beveik su manimi nebendravo. Kartais atrodydavo, kad buvau jiems nereikalingas, kad jie niekada nenorėjo vaiko, o aš buvau tik klaida. Todėl po to įvykio mano tėvams buvo lengviau pasirinkti savo reputaciją nei tikrąjį sūnų. Kiti baltachalačiai svarstė galbūt kaip nors užmaskuoti mano padarytą nusikaltimą, bet mano tėvai būtų turėję palikti šią įstaigą ir įsidarbinti kitoje, daug mažesnėje ar net atsisakyti gydytojų licencijos. Taigi jie pakeitė mano pavardę ir išsiuntė į Septintąją zoną. Prisimenu, kaip motina žiūrėjo į mane kaltinančiu žvilgsniu ir nė vienas neištarė nė žodžio. Panašiai visada taip jausdavausi, tačiau šį kartą užtraukiau jiems didžiulę gėdą. Jie mane niekino. Tada supratau, kad visą tą laiką aš buvau tarsi kalėjime, neskirtas Naujajam pasauliui, o mano tėvai pagaliau rado dingstį, kaip manęs atsikratyti.

Stipriai sukandau dantis ir nykščiu rėžiau sau į delną. Nė nenumaniau, kad Hideono vaikystė nebuvo lengva. Neprisiminiau savo tėvų bet vyliausi, kad jie mane mylėjo labiau už viską. Tikėjau tuo, nes tik tai man padėjo nesijausti vienišai.

-Kodėl man tai papasakojai?- paklausiau tramdydama drebulį.- Tu niekada su manimi nebendrauji. Maniau, kad nekenti manęs už tai, kad čia patekai.

-Juk norėjai sužinoti, koks aš buvau,- ramiai atsakė Hideonas. Jis nusuko akis į tolumą.- Patekau čia ne dėl tavo kaltės. Pats prisiėmiau atsakomybę, nes puikiai žinojau, ką darau. Tikriausiai tuo metu suvokiau, kad nenoriu likti Naujajame pasaulyje, kuriame buvau visiškai vienas.

Hideonas atsiduso. Patamsyje jo akys atrodė juodos. Tačiau vieną mažytę akimirką išvydau tikruosius vaikino jausmus, kuriuos jis taip slėpė.

Netrukus tarp mūsų įsivyravo tyla. Vis tiek nesupratau, kokia prasmė buvo Hideonui prisiimti atsakomybę už mane. Kad ir koks nelaimingas gali būti gyvenimas Naujajame pasaulyje, kur visi tik ir siekia tobulumo, Septintojoje zonoje buvo daug baisiau. O ypač dabar, kai Zona tapo nebevaldoma, visos bjaurybės tiesiogine ir netiesiogine prasme išlindo iš po žemių. Zonoje per tiek metų susikaupė blogis. Jis įaugo čia lyg kokia piktžolė ir dabar naikina tuos, kurie dar bando išgyventi.

Staiga mano ausyse ūžianti tyla praleido duslų muzikos garsą. Pasukau galvą į vieną pusę, tada kitą. Tolumoje mačiau stačiakampio formos pastatą. Jis stovėjo tarsi koks atsiskyrėlis viduryje tuščių laukų.

-Girdi?- suklusau ir vėl įsiklausiau vos neišsižiojusi.

Hideonas irgi pradėjo dairytis ieškodamas garso šaltinio. Jis atsistojo, kad galėtų geriau matyti. Tuoj pat irgi pakilau ant kojų.

-Ta muzika...- mąsliai tarė Hideonas.- Atrodo, ji sklinda iš to pastato.

Vaikinas net neatsisukdamas į mane pradėjo eiti. Man prireikė kelių sekundžių, kol suvokiau, ką jis daro.

-Palauk,- sušnypščiau vos ne bėgdama paskui.- Kur tu eini?

-Pažiūrėti, kas ten vyksta. Galbūt rasime kokio maisto, vandens, o gal net prieglobstį,- pasakė Hideonas lyg nustatęs, kad ten pati saugiausia vieta pasaulyje.

-Gal išprotėjai?- suėmiau jo ranką. Privalėjau jį sustabdyti. Apleistame pastate garsi muzika nieko gero nežadėjo.- Jau vieną kartą papuolėme su neva tavo draugais. Sakei, kad juos pažįsti, jie mums padės, o tas beprotis vos mūsų nenušovė.

-Bet mes pasprukome ir dabar turime ginklų,- trumpam atsisukęs į mane tarė Hideonas.

-Na, žinoma, manimi rizikuoti tau nieko nereiškia,- rėžiau neiškentusi. Garantuoju, kad jis būtų palikęs mane su jais, kad tik galėtų keliauti toliau. Kad ir ką jis sakė, negalėjau atmesti minties, kad Hideonas gailėjosi, jog prisiėmė kaltę už mane.- Būtum atidavęs mane Pjerui, kad tik atsikratytum naštos. Tikriausiai dėl to ir pabėgai, kai Saugumo būstinė sugriuvo. Neketinai grįžti manęs.

Vaikinas sustojo taip staigiai, kad vos neatsitrenkiau į jį. Jis piktai įkvėpė ir įbedė į mane atšiaurų žvilgsnį.

-Nustok taip kalbėti,- sukandęs dantis sudraudė jis.

-Kodėl?- skėstelėjau rankomis.- Tu man neskolingas, tačiau aš apverčiau tavo gyvenimą aukštyn kojomis, kai prisiėmei kaltę už mane. Pripažink tai.

-Taip, apvertei.- Staiga Hideonas prikišo veidą prie pat manojo. Net loštelėjau galvą išsigandusi.- Tačiau visai ne dėl to.

Tai pasakęs jis nusisuko ir pradėjo eiti toliau. Likau stovėti kaip įbesta. Ledinis šaltis nukratė mane tarsi elektros iškrova. Netrukus suvokiau, kad mano širdis buvo nustojusi plakti ir tik dabar atsigavo.

-Eini?- paklausė atsisukęs, kai jau buvo per gerus kelis žingsnius nuo manęs. Pamatęs, kad vis dar stoviu nejudėdama, jis irgi sustojo.- Mes tik apsižvalgysime. Be to, su manimi tu visada būsi saugi.

Giliai įkvėpiau. Tada nuleidau akis į žemę ir viena ranka apglėbusi save petį pradėjau eiti link jo. Šįkart manęs neapėmė šiurpą keliantis jausmas, kuris dažniausiai man padėdavo atskirti gerą nuo blogo. Ne. Šįkart mane kaustė ledinis skausmas.