Blogio miestas

4 epizodas

Baigėsi pirmasis raundas. Hideonui kliuvo nemažai, bet vaikinas kuo puikiausiai laikėsi ant kojų. Jis jau buvo pratęs prie to, turėjo savo taktiką. Svarbiausia kuo ilgiau išsilaikyti ir nuvarginti priešininką.

Visgi dvikova buvo visiškai nelygi. Stambus priešininkas nei kiek neatrodė pavargęs, jo smūgiai buvo tikslūs ir stiprūs. Pirmąjį raundą vaikinas vikriai išsisukdavo ir priimdavo tik smulkesnius smūgius, tačiau po švilpimo pranešančio antrą ir paskutinį raundą plikis smarkiai trenkė Hideonui į galvą. Prisimerkiau tarsi pati pajusdama skausmą. Vaikinas kiek susverdėjo, tačiau išsilaikė ant kojų. Jo lūpa pradėjo tekėti šviežias kraujas.

Žiūrovai rėkavo ir švilpė. Niekam nerūpėjo, kokią žalą darė kova. Tikriausiai net pinigai nedarė didelės įtakos. Visiems patiko žiūrėti muštynes ir išsiliejusį kraują. Jie šaukė savo favorito vardą ir džiaugėsi proga galėdami pasilinksminti.

Žinojau, kad nereikėjo man čia ateiti. Užspaudžiau savo širdyje nerimą. Hideonui vis tiek nereikėjo mano pagalbos.

Jau ketinau išeiti laukan, tačiau kaip tik tada stambusis plikis trenkė Hideoną į žemę tarsi kokį skudurą ir pakėlęs už kaklo vožė kumščiu į veidą. Vaikinas neišsilaikė ir parkrito keturiomis. Žmonės pradėjo skanduoti plikio vardą, o aš prasispraudžiau pro ūžiančią minią arčiau ir sustojau įtempusi raumenis bei tramdydama norą lipti ant pakylos.

Hideono veidas buvo išvagotas mėlynių ir kraujosruvų. Jo kumščiai taip pat buvo kruvini. Tuo tarpu plikis neatrodė smarkiai sužalotas. Dar vienas stiprus smūgis ir Hideonui dvikova baigtųsi tragiškai.

Giliai įkvėpiau pro burną. Nesvarbu, kad oras buvo sumišęs su prakaitu ir kitokiais neaiškiais kvapais. Dabar mano dėmesys buvo sutelktas tik į besibaigiančią kovą. Žiūrovai rėkė plikiui pribaigti savo priešininką, o tie, kurie statė už Hideoną nepatenkinti murmėjo ir po truputį skirstėsi.

Buvau sukaustyta. Balsas galvoje rėkė padėti Hideonui, tačiau nesuvokiau, kaip tai galėjau padaryti. Taip pat kartojau sau, kad neturėčiau į tai kištis.

Rodos, visi šūkavimai liko kažkur toli nuo manęs. Galutinis verdiktas artėjo. Plikis išsišiepęs laukė, kol Hideonas atsistos. Vaikinas virpėdamas vos laikėsi už tvoros, kuria buvo aptverta platforma. Jo juodi marškinėliai šviesioje žvilgėjo nuo kraujo. Po velnių, Hidai, privalai laikytis.

Staiga įsijungė sirena. Tačiau tai nebuvo įspėjimas, jog artėja rūgštus lietus ar rūkas. Šį signalą atpažino visi dalyvaujantis nelegaliuose renginiuose. Tai buvo Saugumo sirena.

Žmonės sukruto bėgti lauk iš gamyklos. Jie puolė pro duris lyg akis išdegę. Susidarė sausakimša, tad man šansų pabėgti nebeliko. Be to, negalėjau palikti Hideono. Vaikinas tankiai kvėpuodamas ramstėsi į tvorą. Plikis jau buvo pabėgęs, todėl galėjau saugiai patekti ant platformos.

Tačiau nejučia sustojau. Mano kūnas sustingo tarsi per mane būtų perėjusi aukšta elektros įtampa. Net pajaučiau, kaip man užkrito ausys.

Tarp viso sąmyšio pamačiau keistą žmogystą. Ji vilkėjo juodu apsiaustu iki pat žemės, o jos galvą slėpė gobtuvas. Žmogysta judėjo tarsi nesiektų žemės kojomis. Ji patraukė mano dėmesį, bet atrodė, kad daugiau niekas jos nematė.

Galėjau sau prisiekti, jog girdėjau, kaip žmogysta šnabžda. Tuo metu laikas aplinkui mane sustojo. Nebegirdėjau kitų žmonių balsų, tik tos keistos būtybės, panašios į giltinę, neaiškų šnabždesį. Užuodžiau nuo jos sklindantį mirties kvapą, nors neturėjau nė menkiausio suvokimo, koks jis.

Žmogysta artėjo. Ji nepaisė bėgančių žmonių ir slinko pakankamai greitai link platformos. Tuomet susizgribau suvokusi, kur ji eina. Akimirksniu atsigavau ir pripuoliau prie Hideono. Vaikinas kostelėjo išspjaudamas kraują, tada pakėlė galvą. Išvydęs mane jis išplėtė akis ir atsitraukė, bet netrukus prisimerkė iš skausmo. Nepaisydama jo, perkėliau vaikino ranką ant savo peties ir nuvedžiau jį nuo pakylos. Tada išgąstingomis akimis apsidairiau, tačiau giltinė jau buvo dingusi.