Blogio miestas

3 epizodas

Įprasta diena Septintojoje zonoje. Tos pačios ilgos eilės Centre, tie patys žmonių bambėjimai ir ta pati slegianti Zonos aplinka. Tik šiandien aš nebuvau toje eilėje.

Stovėjau prie riedlenčių parką juosiančios tvoros ir stebėjau kelis ten susirinkusius keliais metais jaunesnius už mane paauglius. Apleistas parkas juos viliojo, nes ten buvo gera vieta pasėdėti. Krūmai ir medžiai slėpė šią vietą nuo Saugumo akių.

Praėjus maždaug penkioms minutėms pastebėjau daugiau ateinančių žmonių. Šie buvo jau vyresni. Jie tvirtai paspausdami rankas pasisveikino su kitais, jau seniau stovėjusiais, ir kažką aptarę patraukė po tiltu. Dabar jau žinojau, kur jie eina.

Palaukusi, kol pradės rinktis daugiau žmonių, pajudėjau kartu su jais. Įsimaišiusi į gretas, priėjau didžiulę, jau seniai neveikiančią gamyklą. Štai čia ir buvo ta vieta, kur dažniausiai vykdavo nelegalūs darbeliai.

Įėjusi vidun jaučiausi lyg maža pelė tarp plėšrių katinų. Garsi dundanti muzika jau pasitiko mano ausis, o vienas vaikinas pasilipęs ant pakylos rėkė pranešdamas apie šiandienos renginį.

Nelegalūs renginiai vykdavo visiškoje paslaptyje, kad Saugumas nesužinotų, tad man reikėdavo pavargti, kol surinkdavau informaciją, kas kur vyksta. Niekada neketinau dalyvauti, net nestatydavau lažybose. Išvis pasirodyti nelegaliuose renginiuose buvo per daug pavojinga. Tačiau tik ten galėdavau surasti Hideoną.

Pamačiusi viduryje salės pastatytą ir aptvertą platformą iškart supratau, kad vyks dvikovos. Tai dažniausiai pritraukdavo daug žiūrovų ir dalyvių. Hideonas irgi nepraleisdavo dvikovų. Iš jų buvo galima uždirbti daug pinigų. Net jei pralaimėdavai. Tie, kurie organizuodavo renginius, kartais apdovanodavo pralaimėjusius vien todėl, kad kitiems buvo smagu žiūrėti, kaip juos talžo beveik iki mirties.

-Statysi?

Krūptelėjau pamačiusi priešais save merginą trumpais ryškiai raudonais plaukais. Ji kreipėsi į mane. Greitai papurčiau galvą ir praėjau pro ją.

Žmonės pradėjo tiesiog plūste plūsti į gamyklą. Jie rinkosi arčiau neaukštos platformos šaukdami vardus tų, už kuriuos pastatė savo pinigus. Išgirdau ir Hideono vardą. Vadinasi, pataikiau. Žinojau, kad tai turėjo būti įprasta, tačiau ir vėl širdį užplūdo neramumas. Dažniausiai įpusėjus pirmam raundui pasišalindavau. Tarsi pati dalyvaudama dvikovoje neišverdavau iki galo.

Sukandusi dantis ir prispaudusi rankas prie savęs prasispaudžiau per žmonių minią arčiau platformos. Išėjau į patį priekį lyg norėdama pati priversti save ilgiau pasilikti.

-Statymai baigti!- pranešė tas pats vyrukas ant pakylos. Jo plaukai buvo išskutinėti, o nosyje kabėjo auskaras.- Jeigu nespėjote, galėsite statyti už savo favoritus kitoje kovoje!

Vėl pasigirdo minios šauksmai. Čia susirinkusieji buvo tikrai nusiteikę artėjančiam reginiui. Arba kitaip tariant, ištroškę kraujo ir žiaurumo.

Galiausiai išvydau ir dvikovos dalyvius. Vienoje pusėje atsistojo stambus plikis, kuris laikė iškėlęs rankas ir didžiavosi savo gerbėjų šauksmais. Kitoje pusėje pamačiau ateinantį Hideoną. Vaikinas buvo liesas ir gan žemas palyginus su šiuo milžinu. Tačiau jis savyje turėjo jėgos, kurios tikrai niekas nesitikėtų išvysti.

Vos tik jį išvydau neramiai suraukiau antakius. Šiuo metu mane užplūdo prieštaringi jausmai. Kodėl aš čia atėjau - neturėjau nė menkiausio suvokimo. Kiek pavykdavo išvysti Hideoną kovos lauke ar kitose lažybose, stengiausi į tai daug nesigilinti. Apsimečiau, kad man nerūpėjo. Jis nenorėjo, kad dėl jo rūpinčiausi.

Tačiau buvau skolinga Hideonui visą savo gyvenimą.

Vis dar prisimenu, kai prieš dešimt metų stovėjau didžiuliame baltame kambaryje su keliais manimi besidominčiais gydytojais, kaip jaučiau baimę, kuri lyg kirminas graužėsi į mano kūną. Jis landžiojo po mano kaulus ir kai gydytojų pirštinėtos rankos ar kiti sunkiai nusakomi prietaisai paliesdavo mano odą, atrodė, kad mane liečia ugnis. Tą kartą, laukdama kito vizito pas žmones su baltais chalatais, aš pamačiau savo amžiaus berniuką. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną, laukdamas savo eilės, o gal jau paleistas po tyrimo. Rudaakis buvo vienas, kaip ir aš. Visame koridoriuje mudu buvome vieni. Jis žvelgė į mane, o jo akyse mačiau begalinį pyktį ant viso pasaulio. Taip jis slėpė savo baimę.

Tuo metu išgirdau savo vardą. Už kelių minučių manęs turėjo ateiti moteris šviesiais plaukais. Ji visada mane nuvesdavo į baltąjį kambarį. Tačiau aš nereagavau. Mano raumenys buvo įtempti, o žvilgsnis nesitraukė nuo berniuko. Nebenorėjau ten eiti. Norėjau namo. Ir nesvarbu, kad manęs niekas ten nelaukė. Dar kartą išgirdusi malonų balsą sukrutėjau. Rodos, purčiau galvą, bet galbūt tiesiog buvau sustingusi. Netrukus batų kaukšėjimas priartėjo prie manęs ir man net atsisukti nereikėjo, kad išvysčiau tą moterį. Ji mane kvietė, balsas vis griežtėjo. Tada ji staigia suėmė mane už pečių priversdama pažiūrėti į ją, tačiau aplinkui mačiau tik baltą sienų spalvą, nuo kurios man norėjosi vemti.

Tą akimirką kažkas nutiko. Mano kūnas tarsi palengvėjo, širdis nustojo plakusi, o galva apsvaigo. Nesugebėjau suprasti savo minčių, jos išskydo. Tarsi mano sąmonė nebepriklausytų man. Pamaniau, kad alpstu, akyse aptemo. Tačiau tada pajutau, kaip moters rankos sugriebia mane papurtydamos. Ji trenkė man surikdama mano vardą. Turėjau pajusti deginantį skausmą, bet nejaučiau nieko. Mano kūnas buvo atsitrūkęs nuo tikrovės.

Tačiau staiga sugrįžau į realybę. Vėl girdėjau savo širdies plakimą, kuris dundėjo visame kūne. Moteris buvo mane paleidusi. Ji sustingusi stovėjo priešais mane tuščiomis akimis, o jos kaklu nuvarvėjo pirmoji kraujo srovė. Tik tada suvokiau, kad rankoje laikiau rašiklį kruvinu galu. Negalėjau prisiminti, kaip jį ištraukiau iš moters kišenės, tačiau kuo puikiausiai žinojau, kur jis buvo.

Išsigandusi numečiau ant žemės rašiklį ir atsitraukiau. Buvau apsupta baimės. Dar prieš akimirką maniau, kad išsivaduoju iš mane tiriančių gydytojų, kuriems nebuvo svarbūs vaiko jausmai. Tačiau viskas buvo tik apgaulė. Aš nužudžiau tą moterį ir dabar paklaikusiomis akimis stebėjau, kaip ji gargaliuodama miršta.

Neilgai trukus subėgo visi gydytojai. Jų balsai maišėsi tarpusavyje, vienas lyg ir pagriebė mane, bet tada išgirdau berniuko balsą. "Tai aš. Tai mano kaltė. Aš nesutikau eiti ir ji man skėlė antausį,"- taip jis aiškino gydytojams. Apstulbusi pakėliau išplėstas akis į rudaakį. Berniuką nustvėrė vienas vyras, tačiau jo žvilgsnį spėjau sugauti. Niekada jo nepamiršiu. Hideonas matė mane ir pabaisą, kuria tada tapau. Jis išvydo tai, ko aš pati negalėjau pamatyti...

Blogį, kuris ilgai miegojo manyje, o tą akimirką jį pažadinau. Tai dėl ko iš tiesų patekau į Septintąją zoną.