Blogio miestas

21 epizodas

Iš pradžių man pasirodė pernelyg keista dėl to, kad Hideonas taip aiškiai atsiminė likusį kelią iki tvoros. Jis tikino, kad Zoną juosiančios vielinės sienos taip ir nepasiekė, bet dabar jis neabejodamas žengė pirmyn per krūmokšnius. Visgi man nereikėjo dėl nieko baimintis. Eidama pastebėjau ant medžių išdrožinėtus kryželius. Juos sužymėjo pabėgėlių žvalgai, kurie, kiek girdėjau, taip ir negrįžo.

Pėdinau paskui Hideoną bandydama numalšinti alkio sukeliamus spazmus pilve. Bet kol vijau šias mintis, mano galvoje tuoj nutūpdavo kitos. Galvojau apie Blogį, kas jis per vienas, ko jis nori iš manęs, tada prisimindavau Hideono bučinį, kuris dabar atrodė tarsi sapnas. Net pradėjau bijoti, jog aš tebesu komoje ir viską išsigalvoju. Pasidarė sunku nusakyti, ar tai, kas vyksta, yra tikra.

Staiga Hideonas sustojo. Vos neatsitrenkiau į jį.

-Kas nutiko?- paklausiau suraukdama antakius. Jeigu kas nors būtų dabar mus puolę, kažin ar pajėgčiau apsiginti. Jaučiausi labai silpna, iškankinta visų tų nutikimų.

-Man tikriausiai pasigirdo,- sumurmėjo jis akylai nužvelgdamas teritoriją.

Šįkart ir mano ausis pasiekė keistas garsas. Lyg perkūno grumėjimas, tačiau jis sklido iš po žemės.

-Galbūt mums reiktų paspartinti žingsnius,- tariau, kai susižvalgėm su Hideonu.

Vaikinas linktelėjo ir pasisuko. Žingsniavau koja į koja kartu su juo. Teko nurungti nuovargį ir silpnumą, kad greičiau pasiektume išėjimą.

Dykumų medžiai ir krūmokšniai retėjo tarsi skelbdami, kad galiausiai išlįsime į plyną lauką. Dundėjimas po žeme vis garsėdavo, tarpais priversdamas mus sustoti. Tuo metu mano širdį perverdavo kaustantis siaubas, bet noras išsilaisvinti iš šios blogio vietos buvo didesnis.

Netikėtai prieš pat mano nosį žemė sutrūkinėjo. Sustojau išpūsdama akis. Smėlis pradėjo slinkti žemyn į tarpus, o plyšys vis didėjo. Laimei, spėjau jį peršokti. Tai buvo tarsi signalas, kuris paspartino mus. Pradėjome bėgti kiek įkabindami. Tačiau buvome priversti retkarčiais pristabdyti, kad išvengtume prasiveriančių plyšių.

Staiga pro vieną įtrūkį išlindo balta susiraukšlėjusi ranka. Ji pagriebė man už kojos, tad neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvau. Tuo metu nemirėlis naudodamasis proga pradėjo traukti mane į didėjantį plyšį.

-Hideonai!- surikau nesavu balsu.

Bandžiau nuspirti nemirėlio ranką, tačiau ji atrodė slydi lyg sliekas. Netrukus išvydau ir pačią padaro galvą. Pabalę, slinkti pradėję plaukai ir išvirtusios baltos, tik su juodais vyzdžiais akys - tai tikrai buvo nemirėlis. Pasiųstas paties Blogio.

Vaikinas staigiai pribėgo prie manęs sukeldamas smėlį į orą. Jis parkrito ant kelių ir išsitraukęs durklą perrėžė nemirėlio ranką. Nors ir kraujas pasileido upeliu, pabaisa dar nesitraukė. Jis visai nejautė skausmo. Tada nieko nelaukusi spyriau iš visų jėgų kita koja jam į veidą. Nemirėlis galiausiai paleido mane ir nugarmėjo žemyn.

Giliai kvėpuodama pakilau nuo žemės. Vėjas maišė smėlį ir kėlė jį į sūkurį. Mano iširę plaukai plaikstėsi vis uždengdami man veidą. Laikiau pravėrusi lūpas tarsi tai padėtų man atsigaivinti. Visgi tikrasis pavojus mūsų dar tik laukė.

Iš žemėje prasivėrusių plyšių lindo daugiau nemirėlių. Jie lipo keturiomis, lėtai stodamiesi ant kojų ir greitai judėdami link mūsų. Hideonas teturėjo vieną durklą, o ir šis buvo per mažas ginklas, kad apsigintume nuo tiek nemirėlių.

Didžiulė pabaisų armija artėjo prie mūsų. Jų sudriskę drabužiai plaikstėsi liečiami vėjo. Tuo metu viskas vyko tarsi sulėtintai. Negirdėjau jokių garsų, tik savo širdies plakimą. Staiga Hideonas pasisuko į mane ir timtelėjo už rankos. Jis rodė, kad bėgtume, nes kitos išeities mums nebuvo.

Pasileidome bėgti peršokdami vis didėjančius plyšius, kartais susidurdami su nemirėliais, graibstančiais bandančiais mus sugriebti savo kaulinėmis rankomis. Kelis man pavykdavo nustumti, kitiems Hideonas perrėždavo gerkles. Tačiau, kad ir kiek bėgome, dykuma nesibaigė. Vėjo sukelta smėlio audra trukdė išvysti sieną. Tarsi jos iš viso net nebūtų.

Negalėjome pasiduoti, kai nemirėliai lipo mums ant kulnų. Palengva vėjas pradėjo rimti. Rodos, jau net tolumoje mačiau kalnų iškilumus. Ten tikrai turėjo būti tvora. Kažkas mano atmintyje sukirbėjo. Rodos, prisiminiau šią vietą, kai mus atvežė į Septintąją zoną. Tie patys kalnų iškilimai ir kelias nuo tvoros iki centro. Tada nuo mūsų galvų jau buvo nuėmė maišus, leido pažindintis su aplinka.

Mano bėgimas paspartėjo. Nors ir dusau, nesustojau. Nepaisiau, kad mano širdis lipa per gerklę. Mano galvoje švietėsi tik pabėgimas iš čia. Laisvė.

Apie nieką daugiau nebegalvojau. Tad nepastebėjau, kaip priešais mane netikėtai iškilo vienas nemirėlis. Jis iššiepdamas dantis puolė ant manęs. Sutrikusi nuo netikėto puolimo atšokau atgal, tačiau jau buvo per vėlu. Pajutau aštrų veriantį skausmą savo pilve. Tik nuleidusi galvą išvydau, kaip balta nemirėlio ranka išlenda lauk iš manęs. Ji buvo nusidažiusi mano krauju. Padaras jau ruošėsi pagriebti mane, bet staiga jo akys išsipūtė virsdamos lauk. Už jo nugaros stovėjo įniršęs Hideonas. Jo plaukai buvo prilipę jam prie kaktos. Jis ištraukė peilį iš nemirėlio nugaros ir pripuolė prie manęs spėdamas sugauti mano skausmo surakintą kūną.

-Dani,- sušnibždėjo vaikinas paimdamas mane ant rankų. Pajutau, kaip karštis perlieja mane lyg ugnies liepsna. Mano marškinėliai nusidažė raudona sodria spalva. Kraujas iš pilvo sunkėsi nesustabdomai.- Laikykis, mes tuoj išeisime iš čia.

Hideonas priglaudė savo veidą prie manojo. Jutau jo kvėpavimą, tačiau man buvo sunku išlaikyti savo sąmonę. Grimzdau į tamsą.

-Nėra...- suvapėjau rydama seiles. Burnoje jutau vario skonį.- Nėra išėjimo.

Su tais žodžiais Hideonas sustojo. Tolumoje matėsi apgriuvę namai tarsi užimti vaiduoklių. Tačiau tai nebuvo Naujasis pasaulis. Išėjimo iš Septintosios zonos nebuvo.

-Turi eiti vienas,- tariau paliesdama Hideono smakrą. Ištepiau jį savo krauju.- Su manimi tu neišeisi. Bėk.

Vaikinas atsiklaupė ant žemės nepaleisdamas manęs.

-Ką tu kalbi?- Jis sukando dantis nubraukdamas nuo mano veido užkritusius plaukus. Mano gyvybė geso lyg uždegta žvakė lietuje.

-Nes tu nesi kaltas, Hideonai,- pasakiau ir kiek galėjau įkvėpiau. Kūną suėmė nežmoniškas skausmas.- Tu nieko nepadarei, kad patektum čia. Tu neprakeiktas. Tai aš. Tai aš nužudžiau tą moterį.

-Ne, ne tu, tai buvo Blogis,- papurtė galvą jis. Vaikino akyse smelkėsi ašaros. Norėjau ir aš verkti. Nebuvau stipri. Suvokiau, kad pralaimėjau.- Dani, patekau čia dėl tavęs. Tačiau ne todėl, kad prisiėmiau kaltę. Privalėjau būti su tavimi. Tas jausmas, kad pažįstų tave visą amžinybę, yra tikras. Aš myliu tave, Dani.

Varganai nusišypsojau. Norėjau jam ištarti tuos pačius žodžius, tačiau kiekvienas įkvėpimas darėsi vis sunkesnis. Sukupusi paskutines jėgas pakėliau ranką paliesdama jo skruostą, o tada švelniai paliečiau jį lūpomis.

-Eik, o mane palik čia,- sušnibždėjau.- Tik tu gali išsigelbėti.

Tuo metu žemė vėl sudundėjo. Hideonas tvardydamasis iš sielvarto apsidairė. Staiga prieš pat mus žemė prasivėrė ir iš jos išlindo juoda žmogysta, kurią gaubė platus šešėlis. Ji lenkėsi prie mūsų, tad greitai atsispyriau nuo Hideono. Vaikiną nubloškė tolyn sukilęs vėjas. Jis nebegalėjo prieiti prie manęs. Bet ir nebūtų spėjęs. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į jį vien lūpomis ištardama, jog myliu jį, o tada juodaskvernė žmogysta įtraukė mane į požemius.