Blogio miestas

19 epizodas

Nekantraudama laukiau Hideono grįžimo. Vos tik pro angaro duris įėjo grupelė žmonių, ėmiau akimis jo ieškoti. Išvydusi tamsiai rudų plaukų kupetą ir pažįstamą veidą paskubomis prisiartinau prie Hideono ir apkabinau. Iš pradžių vaikinas pasimetė ir įsitempė nuo tokio mano netikėto poelgio, bet netrukus pajutau, kaip jo raumenys atsipalaiduoja. Tada šiek tiek pasistiebiau ir prikišau lūpas prie jo ausies.

-Turime kuo greičiau palikti šią vietą,- sušnibždėjau, kiek įmanoma tyliau.

Hideonas staiga pačiupo mane už pečių ir atitraukė nuo savęs. Jis žiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu.

-Ką?- numykė jis kiek garsiau. Kad niekam nekiltų įtarimų, švelniai nusišypsojau.

-Čia likti nesaugu,- pasakiau ramiai, nors iš tikro mano vidus virpėjo.

-Dabar negalime išeiti,- patylomis tarė Hideonas. Jis purtė galvą vis dar žvelgdamas į mane savo kiaurai viską reginčiomis rudomis akimis.- Pririnkome nemažai maisto, tad galime gerai pasisotinti.

Sukandau dantis, kad nepratrūkčiau. Netikėtai pajutau, kaip mane persmelkia šaltis. Pasukau galvą į dešinį šoną. Netoliese pastebėjau Malisą. Rodos, galėjau ją jausti net iš kito angaro galo. Mergina padėjo sunešti maišus su maistu. Vieną akimirką mūsų žvilgsniai susitiko.

Tuo metu, kai vėl atsisukau į Hideoną, vaikinas pasitraukė padėti savo radinius. Greitai permečiau akimis grupelę. Daugelis iš jų buvo sužeisti, kruvinais veidais, keli šlubčiojo ar sukandę dantis iš skausmo laikėsi iš paskutiniųjų.

Nuėjau prie Hideono, kur jis ant stalo dėliojo maisto produktus.

-Jus užpuolė?- paklausiau sunerimusi.

Vaikinas trumpam pakėlė akis į mane, o tada vėl nuleido.

-Nemirėliai sutiko mus iš pasalų,- pratarė jis suraukęs kaktą. Pastebėjęs, kad žvelgiu į jį iš nerimo išplėstomis akimis, matydama ant jo rankų ir rūbų kraujo pėdsakus, Hideonas atsidusęs pakėlė galvą.- Tai ne mano kraujas. Aš nesužeistas.

Jis nemelavo. Tačiau jo oda vis tiek buvo pilna randų, kurie nuspalvinti krauju atrodė lyg naujos žaizdos.

-Eime, parodysiu, kur gali nusiprausti,- tariau ir nenuleidau žvilgsnio primygtinai reikalaudama eiti kartu su manimi.

Hideonas pasidavė ir nusekė paskui mane. Kai įėjome į gana platų silpnai apšviestą kambarį, ramiai uždariau skardines duris ir atsukau čiaupą. Tekantis vanduo krito ant žemės, susigerdamas į kanalizacijos angą. Šis garsas turėjo nuslopinti mūsų balsus.

-Ką tu darai?- paklausė suklusęs Hideonas.

Parodžiau jam ranka į vandenį. Vaikinas kreivai žiūrėdamas į mane pradėjo plautis rankas.

-Mačiau, kaip Malisa su kažkuo kalbėjosi požeminiame pastate. Apie mane,- pridūriau.- Kai tu išėjai su grupe rinkti maisto, nejučia visame angare pradėjau regėti giltines. Malisa kalbėjo būtent apie tai. Manau, kad ji irgi tai matė. Tačiau, kad ir kam ji tai pasakojo, ji vadino jį Didenybe.

Hideonas nustojo plautis rankas ir žiūrėjo į mane visiškai nebyliu veidu.

-Ak, liaukis, Dani,- ištarė jis atsidusdamas.- Tikriausiai Zona maišo tau protą. Malisą aš pažįstu, tad visiškai pasitikiu ja.

-O manimi ne?- paklausiau tuščiu balsu. Jaučiau, kaip mano kūnas suglemba.- Vienintelis žmogus, kuriuo pasitikiu esi tu, Hideonai. Tačiau tu manimi pasitikėti negali? Kodėl? Ar dėl to, kad prisiimdamas kaltę už mane atsidūrei Zonoje? O gal todėl, kad aš kadaise patyriau klinikinę mirtį ir einu pamišimo keliu, todėl mano protas nėra toks, koks turėtų būti...

Vaikino rudos akys pasikeitė. Jis žvelgė į mane nerimastingu žvilgsniu ir tarsi norėjo prieiti prie manęs, tačiau nematoma siena neleido jam to padaryti.

-Nėra nė kalbos, kad nepasitikėčiau tavimi,- prabilo Hideonas. Vanduo iš čiaupo vis dar tekėjo ant žemės, o nuo vaikino rankų lašėjo jau krauju sutepti lašai.- Mane apėmęs keistas jausmas lyg tave pažinočiau visą gyvenimą, nors mudu labai mažai bendraujame. Net nežinau, ar tai tikra.

Nuščiuvau nežymiai pakeldama antakius. Jaučiausi lygiai taip pat. Atrodė, kad Hideonas buvo man artimiausiais žmogus.

-Tada pasikliauk manimi ir dabar,- tariau ryžtingai.- Kad ir kas dedasi Septintojoje zonoje, tai susiję su manimi. Angaras nėra mūsų namai, mes nepabėgsime kartu su Malisos grupe, nes ta mergina siekia kažko kitko.

-Nedaryk to, Dani,- kiek griežčiau išsireiškė Hideonas. Jis sugniaužė rankas papurtydamas galvą ir prisimerkdamas.- Kodėl visada turi pabloginti situaciją? Mes čia turime maisto ir prieglobstį. Išėjus laukan mūsų laukia mirtis. Nemirėlių gali sutikti kiekviename kampe...

-Visi tiek žmonės esantys angare mirs,- pertraukiau išrėždama. Net nepajutau, kaip įsitempė raumenys. Jutau tik skausmą, kai norėjau atpalaiduoti juos.- Tikiu tuo, ką matau. Tai nėra sapnas ir aš ne beprotė.

Hideonas pravėrė lūpas norėdamas kažką sakyti, tačiau tik suraukė kaktą. Mačiau jo rudas neapykantos pilnas akis, kuriose atsispindėjo žiaurumas. Taip nutikdavo, kai Hideonas kaudavosi dvikovose.

Staiga vaikinas pagriebė mane už gerklės ir prispaudė prie sienos. Jį buvo užkariavęs įniršis, kurį sukėlė Blogis. Jutau jį. Dabar tikrai galėjau pajusti tą stingdantį šaltį, kuris kaustė kiekvieną mano kūno nervą.

"Gal jis ir stiprus, kad laimėtų kovoje prieš žmogų, bet jis per silpnas, kad laimėtų prieš mane,"- išgirdau šnibždantį balsą savo galvoje. Virpesys perėjo per mano kūną.

-Hideonai,- pradėjau uždėdama savo rankas ant jo rankos, kuri kol kas nestipriai gniaužė mano kaklą.- Prisimeni, kai klausei manęs, jog pasakyčiau, ar tu geras, ar blogas žmogus?- uždavusi klausimą palaukiau. Norėjau atsikvėpti ir pastebėti Hideono reakciją. Tačiau ji nepasikeitė.- Aš niekada negalėjau to atsakyti, nes tu nesi toks kaip kiti žmonės. Tu kitoks, Hideonai. Tu palaikai gėrio ir blogio pusiausvyrą. Mes abu kitokie. Todėl Blogis mus ir pasirinko. Jis mus tikrina.

Staiga vaikinas paleido mane ir įsikibdamas viena ranką į sieną pasilenkė. Girdėjau jo gilų šnopavimą.

-Viskas gerai?- paklausiau atsargiai.

Hideonas šiek tiek išsitiesė. Tiek, kad jo akys atsidurtų vienodame aukštyje su manosiomis.

Abu žvelgėme į vienas kitą. Vaikinas pirmą kartą pakėlė ranką prieš mane, tad jo akyse regėjau sumišimą ir siaubą. Jis galbūt ir nesuprato, kad nutiko, tačiau aš jo neišsigandau. Blogis manė, kad paveiks mane pasinaudodamas Hideonu.

-Atleisk...- sušnibždėjo vaikinas tarsi jam skaudėtų.

-Žinau, kad tai ne tu. Tačiau būtent dėl to nebegalime čia likti. Blogis ką tik parodė, kaip lengvai gali mus pasiekti.

Hideonas nusuko akis bandydamas perprasti mano žodžius. Galbūt dabar jis suvokė tiesą. Tačiau nusprendžiau palikti jį vieną viską persvarstyti, todėl pasisukau link išėjimo.

Visgi vaikinas staigiai sugriebė man už rankos ir švelniai stumtelėjo prie sienos. Jis priartėjo prie manęs arčiau. Įsitempiau žvelgdama tiesiai jam į rudas akis, kurios leido kristi į tą tamsią gilumą. Mus skyrė tik plonytė riba, kuri šiuo metu atrodė tokia didelė. Nejučia Hideonas mane pabučiavo. Kai jo lūpos prisilietė prie manųjų, krūptelėjau lyg gavusi nedidelį kiekį elektros iškrovos. Malonus jausmas pasklido po mano kūną ir aš pasidaviau bučiniui. Jutau Hideono prisilietimus prie savo kaklo ir liemens tarsi jie būtų karšta ugnis. Nenorėjau, kad tai liautųsi, tačiau netikėtai mano galvą perskrodė aštrus skausmas. Rodos, tai pajuto ir Hideonas, nes atsitraukėme abu vienu metu.

Po skausmo netrukus sekė ir šaižus baimės perpintas klyksmas. Žiūrėjau išplėtusi akis į Hideoną. Šito vaikinas negirdėjo, bet buvo taip pat suklusęs, kaip ir aš.

Rodos, mano regėjimas jau pradėjo pildytis.