Blogio miestas

10 epizodas

Bėgau Hideonui iš paskos vis atsisukdama patikrinti, ar mūsų neseka tas beprotis Pjeras. Tunelis buvo paskendęs tamsoje, tačiau žibintuvėlio šviesa bent jau parodė, kas po kojomis.

Staiga Hideonas sustojo. Jis sulaikė mane staigiai pastumdamas prie sienos.

-Kas?- sušnibždėjau dairydamasi išplėstomis akimis.

-Ten kažkas yra,- atsakė patylomis Hideonas. Vaikinas pakreipė žibintuvėlio šviesą į priekį, tačiau ten nieko nebuvo. Visgi išgirdau kažką panašaus į butelio tarkštelėjimą. Netoliese buvo dar viena platforma ir garsas sklido būtent iš ten.

Stengiausi suvienodinti kvėpavimą, nes bėgdama gerokai uždusau. Anksčiau man niekada neprireikė bėgioti, o tuo labiau bėgti nuo ko nors. Net gailėjausi, kad visiškai nieko nedariau dėl savo fizinio pasiruošimo. Ne taip, kaip Hideonas. Jis buvo viskam pasiruošęs.

Pastebėjau, kaip Hideonas iš medžiaginio maišo išsitraukė pistoletą. Jis patikrino, ar jame yra kulkų, ir iš trakštelėjimo supratau, kad jį užtaisė. Mano širdis vis dar plakė kaip pašėlusi, tačiau ne tik dėl greito bėgimo. Tamsa ir nepažįstamas tunelis kėlė baimę, kuri neprilygo niekam, ką esu anksčiau patyrusi. Blogų kėslų turintys žmonės bei jų nešvarūs ir kruvini nusikaltimai tebuvo Zonos kasdienybė. Tačiau per tas kelias dienas Septintoji zona pavirto tikra košmarų vieta. O mes visi buvome jos aukos.

Nejučia mano ausis pasiekė garsas tarsi kažkas slystų palei sieną. Lėtai pasukau galvą garso pusėn. Jis buvo visai čia pat. Instinktyviai pasitraukiau arčiau Hideono. Vaikinas buvo per daug susikaupęs, kad tai pastebėtų. Pajutau, kaip mane sustingdo šaltis. Man nepasirodė. Kažkas tikrai ėjo link mūsų liesdamasis į sieną.

Staigiai pagriebiau iš Hideono rankų žibintuvėlį ir nutaikiau atgal į tunelį. Apšviečiau visą sieną, net kitą pusę, tačiau ten nieko nebuvo.

-Ką tu darai?- sušnypštė vaikinas atimdamas iš manęs žibintuvėlį. Jis nukreipė jį į žemę.

Tada kaip tik tuo metu, kai pasisukau į Hideoną, pamačiau iš už sienos išlendant žemą siluetą. Sulaikiau kvėpavimą pajusdama kaip šiurpas užgniaužia mano gerklę. Ten buvo vaikas, berniukas, tamsių plaukų, o jo oda švietė tarsi būtų padengta fosforu. Gerai berniuko veido neįžiūrėjau - nuo mūsų jis buvo maždaug per dešimt žingsnių, be to, žibintuvėlio šviesa beveik nesiekė tos vietos - tačiau man užteko įmatyti, kaip tas vaikas lėtai pakelia ranką ir prideda pirštą sau prie lūpų tarsi sakydamas, kad aš turiu tylėti ar kažką nuslėpti.

Mano galvoje suzvimbė, negalėjau pajudinti nei vieno kūno raumenėlio. Rodos, juodai apsirėdžiusi žmogysta nebuvo vienintelis man matomas vaizdinys.

-Eime,- netikėtai Hideono balsas sugrąžino mane į tikrovę.

-Ne,- spėjau jį sulaikyti. Apsivijau jo ranką, o vaikinas nesuprasdamas mano reakcijos suraukė kaktą žvilgtelėdamas į mane.

-Viskas gerai, Dani,- nuramino neva. Tikriausiai jau erzinau jį.- Turime eiti į priekį.

Mano akys vėl nuslydo už Hideono, tačiau šįkart ten jau nieko nebebuvo. Galbūt man vaidenosi. Galiausiai Zona paveikė mano protą ir dabar pati nebesuprantu, ką matau.

Visgi tai galėjo būti ir tikra. Jeigu žmonės prisikelia iš numirusiųjų ir tampa agresyviais numirėliais, tai galbūt jau ir keisti vaikai slepiasi tuneliuose ir šviečia kaip radioaktyvios medžiagos.

-Kas yra?- paklausė Hideonas suraukdamas kaktą. Dar kartą žvilgtelėjau tolyn įsitikindama, kad ten tikrai tuščia.

-Nieko, eime,- tarstelėjau ir pajudėjau pirmyn.

Nuvijau nuo savęs tą kaulus laužantį jausmą, jog ten tikrai buvo kažkas nepaaiškinamo. Tačiau mano vidinis balsas vis tiek siuntė pavojaus signalus artėjant prie platformos.

Ir iš dalies aš buvau teisi. Vos tik Hideonas apšvietė platformą, išvydome ant žemės gulintį skustagalvį, o šalia jo pritūpusius du vaikus. Berniukas ir mergaitė, abu išbalę ir šviečiantys tamsoje. Jie pamatę mus pradėjo šnypšti iššiepę savo mažus smulkius dantukus. Tada pamačiau, kad jų smakrais varvėjo raudonas kraujas. Mano stuburą sukaustė baimė, kai suvokiau, jog skustagalvio lavonas buvo tų vaikų maisto šaltinis.

Kol kovojau su mirtinu stinguliu, Hideonas veikė staigiai. Jis pakėlė pistoletą ir šovė vaikų pusėn. Berniukas ir mergaitė pašoko ant kojų. Tuomet pastebėjau, kad jų rūbai priminė senovines mokyklines uniformas. Atpažinau jas iš senų nuotraukų laikraščiuose, kai rinkdavau jų liekanas kartu su kitomis šiukšlėmis senuose pastatuose. Mergaitės juoda suknutė turėjo baltą nėriniuotą apykaklę, ji mūvėjo taip pat juodas kojines iki kelių. Berniukas vilkėjo šortukais, šviesiomis ilgomis kojinėmis, o ant jo galvos pūpsojo kepurė su mažu snapeliu. Jis galėjo būti ta pati būtybė, kurią mačiau anksčiau. Tačiau svarbiausia, kad ir Hideonas juo matė.

Tuo metu, nuvydamas mano mintis, vaikinas dar kartą šovė, tačiau berniukas ir mergaitė jau buvo dingę. Tikriausiai tai buvo paskutinė kulka, nes vaikinas numetė pistoletą į šoną. Jis žvelgė į lavoną tarsi bandydamas suvokti, kas per būtybės buvo šįkart.

Tie vaikai nebuvo nemirėliai. Jie atrodė kitaip, tarsi atvykę iš praeities. Iš laikų prieš visuotinį karą, kuris pakeitė visą pasaulį. Pirma giltinė, tada žmonės prisikėlę iš numirusiųjų, o dabar pabaisos vaikai. Rodos, Septintoji zona siuntė kažkokį signalą.

-Reikia dingti iš čia kuo greičiau,- atsisukęs į mane pareiškė Hideonas.

Pritariau jam visu šimtu procentu, nors ir suvokiau, kad jis kalbėjo ne apie tunelio, o Zonos palikimą. Tačiau mums visų pirma reikėjo pasprukti iš šios baugios vietos. Ginklo šūviai nurodė kuo puikiausią mūsų buvimo vietą, tad jau girdėjome ataidinčius jaunuolių balsus. Nujaučiau, kad Pjeras buvo gerokai ant mūsų įsiutęs, jog nepaklusome jam.

-Lįsk čia,- parodė Hideonas į kampe esančias duris. Tiksliau pusę jų, nes viršus buvo užkaltas. Baugiai pažvelgiau žemyn į boluojančią tamsą. Vaikinas matydamas, kad greitai veikti neketinu, pašvietė angą žibintuvėliu ir įlindo pirmasis. Palaukiau, kol jo nebesimatys, ir tada įkvėpusi baime ir krauju pradvisusio oro pralindau tikėdamasi išvysti geresnę vietą nei ši.