Blogio miestas

16 epizodas

Apibėgusi visą centrą, galiausiai sustojau prie centrinio pastato, kuriame žymėdavausi darbui. Patikrinau duris, tačiau jos buvo užrakintos. Taigi nulipau žemiau ir krestelėjau ant laiptų. Jaučiau alkį, bet neturėjau kaip atidaryti likusios konservų dėžutės. Tad man liko tik gerti vandenį ir bandyti išgyventi iki rytojaus.

Negalėjau leisti Zonai savęs užvaldyti. Kiekviena diena buvo vis baisesnė. Balsas, skambantis mano galvoje, artėjo. Jis persekiojo mane ir gręžė mano smegenis lyg koks parazitas. O dabar, kai likau viena, jaučiausi lyg bejėgė. Tačiau labiau nerimavau dėl Hideono, nei dėl savęs. Nieko negalėjau padaryti - privalėjau rūpintis kitais. Galbūt tai ir buvo mano išsigelbėjimas.

Išgėrusi paskutinį gurkšnį vandens numečiau tuščią butelį į krūmynus šalia laiptų. Ironiška. Visos mano darbo užduotys Zonoje būdavo šiukšlių rinkimas. Visgi abejoju, ar dar kada teks tai daryti. Septintoji zona žlugo. Ji bus palaidota kartu su tūkstančiais numirėlių.

Staiga mano klausa pagavo artėjančius balsus. Pašokau ant kojų ieškoti slėptuvės, tačiau jau buvo per vėlu bėgti, tad užlindau už turėklų, kuriuos slėpė išsišakoję vijokliai.

-Užsičiaupk, Krelyn,- nukirto piktas balsas. Mane nukrėtė šiurpas, kai atpažinau jį. Netrukus pro plyšelį išvydau ir tris jaunuolius. Ilgaplaukė, išstypėlis ir Pjeras. Jie visi nešėsi po šautuvą.

-Tu pats kaltas, tad netildyk manęs!- riktelėjo ilgaplaukė.- Per tave nemirėliai nusitempė Harą! Be reikalo žaidei su ta mergše ir Hideonu. Reikėjo juos iškart nušauti.

Pjeras įrėmė šautuvo galą Krelyn į smakrą.

-Kokia tu nepakenčiama,- spjaute išspjovė jis.- Jei nori, gali mauti iš čia. Pažiūrėsiu, kiek išgyvensi be manęs.

-Ei, judu, apsiraminkite,- sudraudė išstypėlis.- Kažkas mus stebi.

Nusisukau prispausdama nugarą į turėklus. Mano rankos ir kojos nutirpo. Net pabėgti negalėčiau, nes galva svaigo lyg po ilgo sukimosi.

-Ir ką gi mes čia turime.

Netikėtai priešais save išvydau Pjerą. Vaikinas pamatęs mane išsišiepė. Jis staigiai pačiupo mane už žasto ir pakėlęs nutempę nuo laiptų. Muisčiausi norėdama ištraukti ranką, bet Pjeras dar labiau ją suspaudė ir pasuko. Prikandau lūpą, kad nesuniurnėčiau jausdama skausmą.

-Na, štai,- burbtelėjo Krelyn nužvelgdama mane.- Puiki proga ją nušauti.

-Ar neliepiau tau užsičiaupti?- nukirto Pjeras ir žvilgtelėjo į mane.- Kur pametei savo draugą, širdele?

Pakėlusi į jį akis suraukiau antakius ir pakreipiau žandikaulį, tada stipriai užmyniau jam ant kojos. Pjeras greitai atšoko ir nepatenkintas pakratė mane už rankos.

-Nuo manęs dabar jau tikrai nepabėgsi,- sugriežė jis prikišęs savo veidą prie manojo. Loštelėjau bandydama atsiplėšti.

-Nušokai nuo proto,- mestelėjo Krelyn. Ji užtaisė šautuvą ir pakėlė nutaikydama į mane.- Užbaigsiu šitą reikalą.

Pjeras staigiai stumtelėjęs paleido mane ir puolė Krelyn ją pargriaudamas. Neišlaikiau pusiausvyros ir parkritau ant žemės. Tada pasinaudojusi proga skubiai sugraibiau kuprinėje peilį. Visgi kol Pjeras bandė atimti iš ilgaplaukės šautuvą, liesasis vyrukas pačiupo mane už sprando ir pastatė ant kojų.

-Pjerai, liaukis!- riktelėjo jis, bet vaikinas nekreipė dėmesio. Jis pagaliau ištraukė šautuvą iš Krelyn rankų ir smogė jai kitu galu į veidą.

Nutaikiusi progą rėžiau peiliu išstypėliui per ranką. Vyrukas paleido mane susiimdamas už kraujuojančio riešo. Pjeras kaip tik tuo metu atsisuko pažiūrėti, kas čia dedasi. Nežinau, kas man pasidarė, bet pajutau, kaip manyje sukyla įniršis. Lygiai taip pat, kaip ir prieš nužudant seselę ar tą vyrą prie sugriautos Saugumo būstinės. Rodės, kad mano jausmai išsijungia ir juos perima kraujo troškimas.

Atsistojau ir tiesiu taikymu spyriau Pjerui į smakrą, kol šis dar klūpėjo ant žemės. Vaikinas parkrito atbulas paleisdamas Krelyn. Mano veidas apsitraukė šešėliu. Stovėjau tvirtai. Mergina čiupo už pamesto šautuvo, tačiau aš buvau greitesnė. Vienu judesiu pačiupau ją už plaukų ir atlošusi galvą perrėžiau gerklę. Kraujas užtiško ant mano rankų ir veido. Greitai šviesiai rudo megztinio rankogaliai nusispalvino raudona spalva. Tuomet paleidau Krelyn ir jos kūnas nukrito ant žemės veidu žemyn.

Tuo tarpu išstypėlis pašoko ant kojų ir ruošėsi pulti mane, bet nespėjus jam užgriūti suvariau peilį į jo pilvą iki pat rankenos. Vyrukas išvertė savo akis ir sustingęs parklupo. Jis susiėmė už peilio bandydamas jį ištraukti, bet tada aš smogiau kumščiu į galvą.

-Eina šikt,- drebančiu balsu nusikeikė Pjeras. Žaibiškai atsisukau į jį.- Ką tu padarei?

Tuo metu mano galvoje kažkas praūžė. Mano vyzdžiai susitraukė. Pamažu pradėjo grįžti mano sąmonė. Išplėstomis akimis nužvelgiau kraujyje pasruvusius kūnus, o tada pakėliau savo virpančias kruvinas rankas. "Nagi, užbaik tai,"- suskambo tas pats balsas mano galvoje.- "Tau puikiai sekėsi, Dani. Užbaik tai."

Mano kvėpavimas sutrūkčiojo. Nejučia pasilenkiau paimti prie mano kojų gulinčio šautuvo. Nemokėjau juo naudotis, bet, atrodo, mano rankos tai darė už mane pačią. Suėmusi ginklą nutaikiau į Pjerą ir uždėjau pirštą ant gaiduko.

-Nedaryk to,- maldavo Pjeras purtydamas galvą. Jis šliaužė nuo manęs tolyn, bet aš vis artėjau prie jo.- Pasigailėk.

Akimirksniu prieš mano akis vėl atsidaro tas pats vaizdas - daugybė lavonų žiūrinčių į mane. Jie gulėjo po mano kojomis, o balsas man šnibždėjo į ausį, kad aš tai padarysiu. Kad visus nugalabysiu.

Staiga sustingau ir išmečiau šautuvą iš rankų lyg šis būtų per sunkus išlaikyti. Atšokau nuo jo tarsi nuo atviros ugnies. Nepaisydama, kad mano rankos suteptos jau sudžiuvusiu krauju, persibraukiau sau per veidą.

-Ne, ne, ne, to negali būti,- kartojau balsu. Pradėjau trauktis atgal. Tada apsisukau susiimdama už galvos.- Aš negaliu išprotėti. Pasitrauk nuo manęs.

-Ar žinai, kad tavo gera širdis vis tau kiša koją?

Staigiai atsisukau atgal. Pjeras jau buvo atsistojęs. Rankose jis laikė pistoletą nukreiptą į mane.

-Niekada nepasigailėk to, kuris tave nori nuskriausti,- karčiai ištarė vaikinas.

Išgirdau, kaip spragteli užtaisomas pistoletas. Tačiau kulka taip ir nepaliko ginklo. Kažkas pašovė Pjerą tiesiai į krūtinę ir vaikinas parkrito ant žemės.

-Dani!

Buvau sustingusi, tačiau išgirdau kaip kažkas mane šaukia. Netrukus atsipeikėjau. Priešais mane stovėjo Hideonas. Jis purtydamas mane už pečių stengėsi grąžinti į realybę. Lyg apdujusi pasukau galvą ir pamačiau daugiau ateinančių žmonių. Jie buvo apsiginklavę. Priekyje jų ėjo karamelinės odos mergina.

-Aš čia, Dani,- kalbėjo man Hideonas.

Jis aiškiai matė mano kruvinas rankas ir tikriausiai įtarė, kas čia įvyko. Tuomet vaikinas suėmė rankomis už mano skruostų ir atkreipė mano dėmesį.

-Aš nužudžiau juos,- pralemenau. Mano akyse pradėjo kauptis nelemtos ašaros.- Hideonai, balsas man liepė juos nužudyti. Aš nieko nejaučiau. Tik norėjau jų mirties.

Žvelgiau į Hideono rudas akis. Atrodė, kad krentu. Tuomet vaikinas prisitraukė mane arčiau ir apkabino.

-Viskas baigta,- sušildė jis mane savo žodžiais.- Tu ne viena, Dani. Dabar aš su tavimi.