Blogio miestas

6 epizodas

Tik dabar pajaučiau, kad mane troškina. Tačiau buvau tarsi nesavame kailyje, eidama tylėjau ir mąsčiau, kas mūsų laukia. Bijojau prasklaidyti tylą, kuri supo mudu su Hideonu. Be to, gerklėje vis dar jaučiau nusėdusias dulkes. Jos trukdė man prabilti lyg užblokuodamos garsą iš gerklės.

Saugumo būstinė, kurioje mus įkalino, buvo labiausiai nutolusi nuo kitų pastatų. Sunkiai kilnodama kojas vos spėjau vytis Hideoną, nors šis buvo sužeistas kur kas labiau nei aš. Karštis svilino mano odą, tačiau marškinius plaikstantis vėjas visgi šiek tiek gaivino.

-Tikriausiai esi išalkusi,- pratarė Hideonas atsisukęs į mane. Iš pradžių neišgirdau jo, bet pajutusi jo žvilgsnį linktelėjau galvą. Tris dienas nieko skrandyje neturėjau. Nesuvokiau, kaip tai gali būti įmanoma.- Patikrinsime namus. Daugelis žmonių juos paliko, tai gal ir maisto dar užtiksime.

-Matei jas?- vos praverdama burną paklausiau.- Tas pabaisas?

-Ne,- papurtė galvą Hideonas. Jis nusuko akis į tolumą.- Bet žmonės, kurie matė, vadina juos nemirėliais.

-Nemirėliais?- suraukiau kaktą pakeldama antakius.- Todėl, kad jie panašūs lavonus?

-Jie ir yra lavonai, Dani,- vėl atsisuko į mane Hideonas. Jis sulėtino žingsnius.- Žmonės matė, kaip jie atsikėlė po to, kai saugumiečiai juos sušaudė. Ne visi prisikėlė, tačiau mirusių irgi buvo nemažai.

Atrodė, kad ant manęs užkrito šešėlis. Net šiurpas perėjo per kūną. Septintojoje zonoje tikrai kažkas vyko. Nuo kada žmonės prisikelia iš numirusiųjų?

-Apsistosime šiame name,- parodė ranka Hideonas į priešais esantį pakankamai gerai išsilaikiusį pastatą.

-Maniau, kad tik patikrinsime, ar yra maisto,- pakreipiau antakį žvilgtelėdama į Hideoną.

-Greitai sutems,- paaiškino vaikinas.- Be to, nemirėliai naktį geriau mato.

Tai tikrai nenuramino. Gyvendama Zonoje, žinojau, kad nieko blogiau jau būti nebegali. Pasirodo, aš klydau. Miestas beveik sunaikintas, o jame karaliauja baugūs padarai. Lieka tik svarstyti kieno tai darbas. Dievas baudžia mus už mūsų nuodėmes ar pats velnias nutarė apsigyventi Zonoje? Deja, netikėjau nei pragaru, nei dangumi. Taigi turėjau ieškoti atsakymo kitur.

Įžengę vidun į svetimus namus iškart pradėjome dairytis. Hideonas landžiojo po visus kampus, o aš stovėjau koridoriuje tarp virtuvės ir svetainės. Namo dydis buvo panašus, kaip ir manojo. Tik čia buvo siaubingai netvarkinga, o kambario sienų žalsva spalva priminė vėmalus.

-Ką tu darai?- paklausiau Hideono pamačiusi, kad jis susirado kuprinę ir dabar į ją krauną viską, kas reikalinga.

-Kaip tai ką?- atsisuko į mane vaikinas.- Ruošiuosi. Ir tu turėtum tai padaryti.

-Ruošiesi kam?- suraukiau kaktą.- Argi mes negrįžtame namo?

-Dani, mes bėgsime iš Zonos.- Hideonas priėjo arčiau manęs.- Šiuo metu tai pats tinkamiausias metas.

-Bet...- pradėjau, tačiau buvau pertraukta.

-Mes nebeturime namų,- įtaigiai tarė vaikinas.- Nejau tu nesuvoki tikros situacijos? Nematai, kas dedasi Septintojoje zonoje? Žmonės galutinai pametė sveikus protus, o dar mus puola zombiai. Praėjo trys siaubo dienos. Matei tuos vyrus? Visi nusikaltėliai dabar yra nebekontroliuojami. Saugumas prarado savo valdžią. Ir jei nebėgsime iš Zonos dabar, daugiau progos nebeturėsime.

Hideonas nutilo suvokęs, kad buvo pakėlęs balsą. Net susigūžiau matydama jį tokį susinervinusį. Vaikinas tylėdamas žvelgė į mane, kol galiausiai perbraukė ranka sau per veidą ir atsisėdo ant kėdės virtuvėje. Kitą kėdę jis patraukė priešais save.