Blogio miestas

20 epizodas

Įlėkiau į angaro pagrindinę salę lyg išdegusi akis. Mano kvėpavimas buvo padažnėjęs. Ieškojau klyksmo šaltinio, tačiau visi čia esantys žmonės tarsi nieko nebūtų buvę dirbo savo darbus.

Galbūt nieko ir nebuvo. Tikriausiai tai tebuvo mano galvoje.

Visgi mano ausis vėl perskrodė šauksmas. Suvokiau, kad daugiau niekas jo negirdėjo tik aš. Todėl nieko nesuvokdama sukausi aplinkui. Netikėtai mano akiratyje šmėstelėjo juodas šešėlis. Įtempiau raumenis susikaupdama ir pajudėjau prie išėjimo, kur mačiau nusklendžiant giltinę.

-Dani!- šūktelėjo man pavymui Hideonas. Vaikinas sekė paskui mane, bet jis nesuprato, ką darau.

Atsisukau staigiai į jį. Pažiūrėjau tiesiai į jo akis, kuriose prieš akimirką atsispindėjo visi sumišę į vieną jausmai.

-Tiesiog patikėk manimi,- ištariau ir nusisukdama išlėkiau pro didžiules metalines duris.

Girdėjau, kaip Hideonas bėgo paskui mane. Pasijutau kur kas drąsesnė žinodama, kad jis su manimi. Jutau kažką labai stipraus. Keistas jausmas spaudė mano krūtinę, darėsi sunku kvėpuoti. Tai buvo kitos būtybės esybę. Blogio, kurio balsą girdėdavau savo galvoje.

Mačiau, kaip giltinė sklendžia link to paties požeminio rūsio, iš kurio turėjau paimti dėžes. Juoda žmogysta perėjo kiaurai duris ir pradingo. Pasisukau į Hideoną tarsi laukdama pritarimo. Vaikinas nieko nesakęs priėjo pirmesnis ir pravėrė duris apžvelgdamas vidų. Nieko nelaukusi greitai įsmukau į rūsį.

Kaip tik tuo metu, dar nenusileidus laiptais, požeminėje salėje driokstelėjo šūvis. Krūptelėjau žengdama atgal. Hideonas sučiupo mane už rankų, neleisdamas man niekur pulti. Jis irgi tai girdėjo. Ir matė.

Apačioje stovėjo Malisa. Ji lėtai leido pistoletą žemyn. Ant grindų gulėjo peršautas merginos kūnas. Atpažinau ją. Tai buvo ta pati trumpaplaukė mergina, kuriai padėjau su dėžėmis. Tai jos klyksmas, kurį tikriausiai girdėjau, o giltinė vedė link mirties. Iš anksto gavau signalą, kas kažkas nutiks. Turėjau tai numatyti.

Malisa mus pamatė. Ji žiūrėjo į mane tarsi apgailestaudama. Išsilaisvinusi iš Hideono glėbio nusileidau žemyn ir pripuoliau patikrinti šviesiaplaukės, kurios vardo taip ir nesužinojau. Deja, žaizda jos krūtinėje ir amžiams nutilęs pulsas nereiškė nieko gero.

-Kodėl ją nušovei?!- pašokau ant kojų.

-Ji...- Malisos lūpa suvirpėjo. Mergina pakėlė ašarojančias akis į mane.- Ji bloga, Dani. Ji norėjo mums visiems pakenkti.

-Ką?- suvapėjau piktai suraukdama antakius.- Girdėjau jos šauksmą. Man buvo duotas ženklas. Galėjau ją išgelbėti nuo tavęs ir tavo Didenybės! O gal jums reikia manęs, kad visus sunaikinčiau?

Pajutau, kaip įsikarščiavau. Mano kūnas virpėjo, o kraujas tiesiog virė. Atrodė, kad oras aplinkui mane įsielektrino.

-Dani.- Hideonas ramindamas priėjo arčiau manęs.

Sustabdžiau jį pakeldama ranką. Norėjau likti akistatoje su Malisa. Norėjau sužinoti tiesą. Kas buvau aš? Blogas ar geras žmogus?

Malisa žvelgė į mane ramiu žvilgsniu. Jos akyse sužibusios ašaros akimirksniu uždžiuvo.

-Klausyk balso, Dani,- patylomis ištarė ji.

Sustingau aiškiai suvokdama apie ką ji kalba. Malisa žinojo. Ji žinojo, kad girdžiu Blogio balsą, kuris nori, jog jam paklusčiau.

Atatupsta pasitraukiau atgal. Buvau pasiruošusi bėgti, tačiau netikėtai kažkas sučiupo man už kojos. Šviesių, trumpų plaukų nemirėlė buvo apsivertusi ant pilvo ir traukdama mane už kojos bandė kapanotis. Jos akys palengva traukėsi baltuma, o oda raukšlėjosi. Nieko neliko iš gyvos draugiškos merginos.

Bandžiau ištraukti koją, tačiau visai netikėtai atsisukusi atgal susidūriau su tamsiuoju kampu. Prisiminiau, kaip Malisa anksčiau su kažkuo iš ten kalbėjosi. Dabar sustingusi spoksojau į tą vietą. Ten kažkas judėjo. Juodi skarmalai šliaužiojo pažeme ir pamažu lindo lauk iš tamsos. Rodos, net girdėjau tą patį šnypštimą, kuris aplankydavo mane mano galvoje. Šaltis kaustė mano raumenis versdamas pasiduoti. Jaučiau, kaip gerkle kyla baimės gniužulas. Kaulėti ilgi pirštai jau siekė mano sielos.

Netikėtai nemirėlė pradrėskė nagais man odą. Spyriau jai kita koja į veidą ir pasinaudojusi proga staigiai išsilaisvinau. Hideonas jau buvo pasiruošęs bėgti, tad patraukė mane už rankos ir nutempė iki laiptų. Atsigręžiau atgal tarsi tikėdamasi išvysti siaubą keliantį vaizdą, tačiau Malisa buvo viena. Nemirėlė jos nepuolė, o kapanojasi link mūsų.

-Neatsilik,- griežtai tarė Hideonas ir tvirčiau suspaudė mano ranką. Mane vis dar krėtė šiurpas, bet visgi susiėmiau ir bėgau kiek įkabindama.

Netrukus prabėgę miškingą vietą, patekome į apleistą vietovę. Čia buvo po žeme išrausti, bet jau subombarduoti bunkeriai ir pačiame viduryje lyg pavargęs žvėris gulėjo karinis lėktuvas. Jis buvo baisiai aprūdijęs ir apdegęs. Net kai kurios nuolaužos mėtėsi gerokai toliau nuo paties lėktuvo.

Neiškentusi priėjau ir spyriau į skardą. Suskaudo koją, o ir garsas buvo ne mažas. Buvau išsigandusi, mano rankos drebėjo. Negalėjau tvardytis. Kelios sekundės ir būčiau išvydusi Blogį. Jis vis dar tebegniaužė man kvapą, o jo esybė sunkėsi į mano kaulus. Kvėpavau giliai akis įbedusi kažkur priešais save. Nuo bėgimo ant veido užkritusios sruogos kilnojosi nuo vėjo gūsio iš mano kvėpavimo takų.

Staiga pašokau pajutusi, kaip ant mano peties nusileidžia kažkieno ranka. Baugščiai atsisukau į Hideoną. Jį išvydusi nusiraminau.

-Viskas gerai?- paklausė vaikinas. Rodos, visai neseniai klausiau jo to paties.

-Tai tiesa,- sušnibždėjau nusukdama akis.- Ta būtybė, kad ir kas ji bebūtų, nori, kad aš visus nužudyčiau. Todėl ir regiu artėjančią mirtį. Aš su tuo susijusi.

-Dani,- Hideonas pačiupo mane už pečių ir atsuko į save. Nenoriai pakėliau akis.- Tu per daug stipri, kad tave kas nors paveiktų. Zonoje nėra tokio žmogaus, kuris tiek rūpintųsi kitais, kiek tu. Tu nesi bloga, tavo dėka aš vis dar nepraradau savęs.

Hideono rudose akys primą kartą įžvelgiau nuoširdumą. Šiluma užliejo mano širdį. Nors dabar tam nebuvo laikas, svarsčiau, ar jis nesigailėjo dėl bučinio, ar tai nebuvo tik emocijų antpuolis.

-Galbūt Blogiui to ir reikia,- tariau tuščiu balsu. Tada nuleidau galvą pradėdama suvokti.- Aš jau buvau pasirinkta. Kai išgyvenau mirtį, o po jos komą. Todėl ir regėjau giltines. Regėjau padarą tamsoje.- Atsitraukiau nuo Hideono. Man reikėjo erdvės prieš suvokiant tikrąją tiesą.- Blogis įsišaknijo Septintojoje zonoje būtent tada, kai patekau aš. Jis atkeliavo kartu su manimi.

Hideonas primerkė akis žvelgdamas į mane. Jis bandė suvokti, ką aš kalbu. Šiuo metu mano galvoje pynėsi tiek daug minčių, kad nežinojau, kaip jas sudėlioti ir išreikšti.

-Nes aš buvau silpniausia.- Išplėčiau akis ir sužiurau į vaikiną.- Hideonai, pagalvok. Septintoji zona pilna blogų žmonių arba tų, kurie nebuvo tobuli ir netinkami Naujajam pasauliui. Visi turėjo silpnybes. Tuo ta būtybė maitinosi.

Vaikinas ilgai žvelgė į mane tylėdamas. Laukiau iš jo kokio pritarimo, tačiau ir pati negalėjau patvirtinti, ar tai galėjo būti tiesa.

-Po galais, tiesiog pamiršk tai,- papurčiau galvą nueidama prie lėktuvo.

Akimirką man šovė mintis jį apieškoti, galbūt kokių švarių rūbų būtų, tačiau šis metalo laužas čia trūnijo gerus keturiasdešimt metų, jei ne daugiau.

-Dani,- staiga kreipėsi į mane Hideonas. Atsisukau į jį pasiruošdama išgirsti, kad paistau nesąmones.- Čia ta pati vieta, kuri buvo nubraižyta pabėgimo žemėlapyje. Manau, žinau, kur toliau reikia eiti.

Suklusau įtempdama raumenis. Buvau pasiryžusi viskam, kad tik kuo greičiau paliktume šią vietą. Blogis vis labiau artėjo link manęs. Negalėjau dabar jam pasiduoti.