Blogio miestas

7 epizodas

Man trūko oro. Aš dusau. Negalėjau įkvėpti. Nuodai leidosi mano kvėpavimo takais. Tikriausiai šaukiau, tačiau iš tikro joks garsas nesklido pro mano lūpas. Tada mano akyse užtemo. Mano mažas lengvas kūnas parkrito.

.

-Tikriausiai mane prikėlė gydytojai,- pasakiau ieškodama racionalaus paaiškinimo.- Juk jie privalo daryti viską, kad išsaugotų gyvybę.

-Galbūt,- gūžtelėjo pečiais Hideonas.- Gal tai tik stebuklas, kuo netiki mokslo žmonės. Tačiau tai, kas dabar vyksta tarsi susiję.

-Kaip susiję?- paklausiau krūptelėjusi.

-Tie nemirėliai lyg nepavykęs eksperimentas,- svarstė Hideonas.- Be to, sakei regėjusi tamsią žmogystą. Ir matei ją ne pirmą kartą. Jau esi regėjusi į šešėlį panašų sutvėrimą.

Atsistojau lyg įgelta.

-Nesąmonė,- sumurmėjau jausdama nugara slenkantį šaltį.- Nesu prisikėlusi iš numirusiųjų. Tai visiškai neįmanoma. Jei kas nors ir dedasi Septintojoje zonoje, aš visiškai su tuo nesusijusi. Tada buvau tik vaikas ir patekau į komą visai ne Zonoje. O ta žmogysta tik mano vaizduotės vaisius. Juk tu niekada netikėjai manimi.

Pasakiusi tai sugniaužiau kumščius ir nuėjau į svetainę. Sustojusi prie apytuštės knygų lentynos įsispoksojau į dulkėtas knygų nugarėles ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. Mane krėtė šiurpas tarsi būčiau ką tik išvydusi tą giltinę. Nė už ką nenorėjau pripažinti, kad buvau tokia, kaip tie bepročiai, kurie praradę protus pasiklysdavo Dykumoje neva nusekę savo mirties angelą. Mano matytas šešėlis ar žmogysta tikrai to negalėjo reikšti.

Išgirdau, kaip Hideonas atsekė paskui mane. Jis atsirėmė į sieną už manęs.

-Nebeskauda kojos?- paklausė norėdamas praskaidrinti abiejų mintis.

-Truputį,- atsakiau.

Praslinkus šaldančiai baimei, kelio gėlimas vėl atsirado. Bet galėjau jo nepaisyti. O jeigu tai buvo tiesa? Jeigu aš iš tikro susijusi su nemirėliais? Su tomis žmogystomis juodais apdarais? Tačiau tiesos nenorėjau žinoti. Manyje sukilo nevaldomas noras pabėgti iš Zonos. Dabar tikrai buvau tam nusiteikusi.

Staiga mano ausis pasiekė trenksmo garsas. Suklususi pasukau galvą į šalia manęs esančias duris. Jos tikriausiai vedė į rūsį.

-Ten kažkas yra,- pasisukau į Hideoną pajutusi, kaip mano oda pašiurpsta. Vaikinas priėjo arčiau, norėdamas įsitikinti. Kaip tik tuo metu vėl kažkas dunkstelėjo.

Pravėrusi lūpas išleidau orą. Mane išpylė ledinis šaltis, tačiau žūtbūt norėjau patikrinti rūsį. Žvilgtelėjau į Hideoną. Vaikinas visą dėmesį buvo sukaupęs ties durimis. Jau kėliau ranką jas atidaryti, tačiau Hideonas sustabdė mane uždėdamas savo ranką ant manosios ir papurtydamas galvą.

-Tiesiog apsisukim ir išeikim.

-O jei kažkam reikia pagalbos?- sušnibždėjau.

Kaip tik tuo metu abu išgirdome slopų šauksmą ir dar garsesnį trenksmą. Nieko nelaukusi, instinktyviai pravėriau duris ir įpuoliau vidun. Tačiau ties laiptais sustojau. Čia buvo be galo tamsu. Atsisukau atgal ieškodama jungiklio, bet tada pasirodė Hideonas vienoje rankoje laikydamas žibintuvėlį, o kitoje didelį mėsinį peilį. Išplėtusi akis žvilgtelėjau į jo tamsos dengiamą veidą.

-Viskam reikia pasiruošti,- tarė jis trumpai, tarsi norėdamas mane pamokyti. Na, žinoma, apie svarbiausią dalyką - apsaugą - aš niekada negalvoju. Zona atbukino visus instinktus.

Netrukus žibintuvėlio nebereikėjo. Nulipę girgždančiais laiptais, radome jungiklį. Šviesa blankiai apšvietė rūsį, tačiau man užteko suprasti, kad jis be galo didelis. Viduryje stovėjo stalas, ant jo buvo stalinė lempa, o prie sienų buvo priklijuota plastikinė plėvelė. Neturėjau nė menkiausio suvokimo, ką čia veikė namo savininkai. Tikriausiai geriau ir nežinoti.

Staiga visai netikėtai iš pasalų išlindo moteris. Krūptelėjusi iš išgąsčio pasitraukiau atgal. Hideonas atsistojo šalia manęs tvirčiau suimdamas peilį.

-Prašau,- sušvokštė moteris. Kai ji išėjo į šviesą, pamačiau išbalusią odą ir balkšvas, spalvą prarandančias akis. Moters lūpos buvo suskerdėjusios ir kruvinos.- Padėkite man...

Ji tiesė rankas į mudu maldaudama pagalbos.

-Maldauju...- Moteris susiėmė už gerklės ir griuvo man į glėbį. Vos nulaikiau ją. Prašydama pagalbos pasukau galvą į Hideoną. Vaikinas suskubo prikibti man. Tada nuvedėm moterį į viršų ir pasodinome virtuvėje ant kėdės.

-Gerti,- vėl sušvokštė ji. Greitai suskubau įpilti vandens iš čiaupo ir paduoti pilną stiklinę jai.

Moteris drebančiomis rankomis suėmė stiklinę ir užsivertusi išgėrė visą vandenį. Mudu su Hideonu stebėjome ją nedrįsdami prabilti. Jos kraupi išvaizda tiesiog rėkte rėkė, kad šiai moteriai kažkas negerai. Ji galėjo būti užsikrėtusi, kaip ir ta senė, kuri buvo mane užpuolusi. Ji galėjo būti nemirėlė.

-Čia jūsų namai?- paklausė Hideonas. Jis vis dar laikė peilį ir buvo įsitempęs it styga.

Moteris baugiai apsidairė tarsi pirmą kartą matytų šią vietą ir lėtai papurtė galvą.

-Nežinau, kaip čia patekau,- prabilo pašnibždomis kraipydama galvą lyg pasakotų siaubo istoriją.- Mane kažkas atvedė. Girdėjau, kaip kvietė mane vardu.

Moteris nejučia nusipurtė, o tada toliau pažindinosi su aplinka. Kai ji pasuko galvą, mano akys užkliuvo už raudonos dėmės ant jos smilkinio. Žiūrėjau ilgai, kol galiausiai į mano smegenis suplūdo kraujas. Tai buvo šautinė žaizda.

-Dani, gal galėtume pasikalbėti?- atsargiai paklausė Hideonas vis dar žiūrėdamas į tą keistuolę. Jis irgi pastebėjo raudoną dėmę.

Linktelėjusi, sukaustytais raumenimis atsistojau ir nusekiau paskui Hideoną į svetainę.

-Ji užkrėsta, tik aiškiai to pati nesuvokia,- iškart tarė vaikinas, pasivedėjęs mane į šalį.

-Dieve, ji mirusi,- suvapėjau susiimdama sau už pečių.- Ta moteris negyva. Ji nemirėlė.

-Turime sprukti iš čia,- pasakė Hideonas ir ryžtingai pažiūrėjo į mane.- Mes jai jau nebepadėsime. Šiuo metu pagelbėti galime tik patys sau.

Susiėmiau ir nuleidusi rankas gniaužiau kumščius.

-Gerai,- sutikau.

Vaikinas nieko daugiau nelaukęs atsargiai nužingsniavo iki sofos pasiimti kuprinės. Laukiau jo pasiruošdama bėgti pro duris. Tačiau kaip tik tuo metu pajutau, kaip kažkas šnopuoja man už nugaros.

-Dani!- spėjo surikti Hideonas, kai nemirėlė ranka apglėbė mano kaklą ir iš už nugaros pradėjo smaugti.

Rankomis bandžiau atsikratyti jos, tačiau kaip negyvėlė ta moteris buvo tikrai stipri. Man pradėjo trūkti oro, nebegalėjau įkvėpti. Mano akyse jau buvo pradėję temti, kai Hideonas staiga nuplėšė nemirėlę nuo manęs ir parvertė ją ant žemės. Jis kelis kartus jai smogė, kol jos baltą susiraukšlėjusią odą nuspalvino sodrus kraujas. Bandydama atgauti kvapą atsitraukiau ir ieškojau ko nors, kuo galėčiau pribaigti tą beprotę.

Tuo tarpu nemirėlė, lyg nebūtų nė kiek sužalota, staiga parvertė Hideoną ir abejomis rankomis pradėjo smaugti. Matydama pablogėjusią situaciją parklupau prie kuprinės ir greitai iškračiusi ją suradau mažą kirvuką. Net negalvodama kirtau aštriais ašmenimis nemirėlei į galvą. Kirvis įsmego į jos makaulę.

Atsitraukiau per žingsnį, kai moteris sustingusi parkrito ant šono. Kelias minutes sulaikiusi kvėpavimą žiūrėjau į ją ir laukiau, kada ji atsigaus. Tačiau nieko. Nemirėlė buvo sustingusi toje pačioje pozicijoje. Jos baltos be rainelės, tik su susitraukusiu vyzdžiu akys buvo išplėstos ir skelbė, kad ši moteris galutinai negyva.

-Rodos, grąžinau tau skolą,- tyliai ištariau žvelgdama į padarą. Mano rankos virpėjo, tačiau prispaudžiau jas prie savęs.

Hideonas atsistojo ant kojų ir ištraukė kirvį iš nemirėlės galvos.

-Mums prireiks daugiau ginklų,- patikino jis įsidėdamas kirvuką atgal į kuprinę. Tada vaikinas atsistojo priešais mane, kad nukreiptų mano stiklinį žvilgsnį nuo nemirėlės.- Dani, mes pabėgsime iš čia. Pažadu.