Blogio miestas

14 epizodas

-Hideonai, aš padarysiu kažką blogo.

Vaikinas naršė po visus būstinės kampus ieškodamas ko nors naudingo. Jau buvo metas keliauti toliau, bet negalėjome palikti neišieškotos vietos.

-Apie ką tu kalbi?- nesuprasdamas suraukė antakius jis.

Stovėjau laikydama vis dar sunkiai sveriančią kuprinę. Man prieš akis tebemirgėjo tas lavonų kalnas.

-Aš nesapnavau,- mano akys susirado Hideoną.- Tai buvo tikra. Nemiegojau, kai išgirdau šnabždant savo vardą. O kai išėjau laukan mačiau, kad mane supo daugybė juodai apsigobusių žmogystų ir negyvi Zonos gyventojai. Balsas sakė, kad tai mano kaltė. Kad aš taip padarysiu.

-Dani,- kreipėsi į mane Hideonas purtydamas galvą. Jis sustojo grūsti į rastą krepšį šiltus apklotus.- Galbūt Zona ir žaidžia su mūsų protais, tačiau tu negali jai pasiduoti. Mums nedaug liko. Paieškok kur nors Zonos žemėlapio, tada galėsime lengviau susigaudyti. Mes greitai paliksime šį pragarą.

Anksčiau niekada nesu pastebėjusi Hideono akyse tokios šilumos, kokią šiuo metu jos skleidė. Tai mane kaip pat nuramino. Bent jau kuriam laikui.

-Gerai,- sumurmėjau su viskuo pritardama ir patraukiau prie stalo.- Mačiau kažkur žemėlapį.

Hideonas ryžtingai linktelėjo ir toliau tęsė savo darbus.

Vėl išnaršiusi visus stalčius galiausiai radau gerokai apglamžytą popierių. Ištiesusį jį per visą vieną stalo pusę, apžvelgiau Septintosios zonos žemėlapį. Tačiau jis neatrodė pilnas. Čia buvo pažymėtas tik centras, Saugumo būstinių vietos, parduotuvės, netgi kapinės ir vis dar naudojamos gamyklos bei keli nedideli ežerai. Daugiau nieko. Net sienos ribų nesimatė, o ką jau kalbėti apie priėjimą iki jos.

-Jis visiškai nenaudingas,- tariau pakeldama galvą į Hideoną.

Vaikinas priėjo ir nužvelgė žemėlapį.

-Panašų turėjo ir pabėgėlių grupuotė.- Jis pažiūrėjo į mane užsimesdamas ant peties krepšį.- Vadinasi turėsime pasikliauti savo nuojauta.

Atsidusau sulaikydama savyje orą. Man reikėjo daugiau nei nuojautos. Septintoji zona niekada nebuvo saugi, tačiau jos kraštai, vieta prie tvoros skendėjo nežinomybėje. Niekas iš ten negrįždavo. Ir tikrai ne dėl to, kad sugebėdavo pabėgti.

***

Kaip ir reikėjo numatyti, mes pasiklydome. Septintoji zona buvo tikrai didesnė nei maniau. Niekas nežinojo tikrojo ploto, tik tiek, kad tvora juosė pakankamai didelį miestą, kad tilptų apie dvidešimt tūkstančių žmonių ir dar galėtų daugiau. Tačiau gyvenamoji zona buvo palyginus mažesnė. Žmonės laikėsi centro.

Iki pat pietų pražingsniavome pro laukus ir pievas, kol priėjome nedidelį mišką. Kad ir kaip atrodytų neįprasta, niekada nebuvau Zonos miške. Jis nebuvo kitoks nei iš mano vaikystės prisiminimų, tačiau po karo buvo paveikti ne tik žmonės, bet ir gamta. Daug miškų išnyko, mokslininkai turėjo juos atstatyti dirbtiniu būdu. Rodos, Septintosios zonos miškas dar buvo išsilaikęs iš senų laikų. Čia medžiai augo kur kas didesnį, jie buvo tankūs, lapija slėpė didžiąją dalį dangaus. Dar neįžengus į mišką užuodžiau saulės išdžiovintus lapus.

-Mes tikrai einame ne ta kryptimi,- teigė Hideonas po ilgo tylėjimo. Jis sustojo prie didelio akmens, ant kurio galėjome susidėti nešulius, ir išsitraukė butelį vandens.

-Kodėl taip sakai?- paklausiau primerkdama akis. Pietų saulė buvo per ryški mano akims. Be to, jau darėsi gerokai per karšta.

-Nes išėję iš tunelių turėjome patekti į dykumas, o ne prie miškų ir kalvų.- Hideonas mostelėjo ranka miško pusėn. Už jo matėsi apžėlę kalnai.

Vaikinas sakė tiesą. Apie šią vietą nesu nieko girdėjusi, kad kas nors būtų čia ieškojęs išėjimo ar šiaip nuklydęs. Dažniausiai pasakojimuose vyraudavo dykumos, karštas smėlis ir uolos. Pro ten mus visus išvežė į zoną. Ten buvo ir vartai, pro kuriuos galėjome pabėgti. Na, iš tikro neaišku, ar galėjome. Galbūt galimybių nebuvo, o noro vien tik neužtenka.

-Tai ką dabar darysime?- susikrimtusi paklausiau.

Jau kelias dienas giliai manyje kirbėjo jausmas, kuris vertė ilgėtis mano namų, nors tikriausiai jie jau buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Norėjau dar kartą išvysti Morą, sėdėti prie jos ir klausytis istorijų iš senojo pasaulio. Gulėti savo lovoje ir sapnuoti košmarus, kurie buvo netikri. Netgi kažkuria proto dalele galvojau, kad ir visa tai yra tik sapnas. Kad tuoj pabusiu, ir kaip kiekvieną dieną ruošiuosi darbui Zonoje. O gal net pabusiu Naujajame pasaulyje. Ar tame, kurį palikau. Dar prieš karus. Kad ir po karo, galbūt kitokį, bandantį atsistatyti, bet be kvailų įsakymų surūšiuoti tinkamus ir netinkamus žmones. Tokį pasaulį, kuriame nėra Septintosios zonos. Kuriame nėra Blogio ir nemirėlių. Ir šnabždančio balso, kuris žino mano vardą.

-Eisime pagal miško kraštą,- atsakė Hideonas.- Kadangi mano pabėgimas su sukilėliais neįvyko, tikslaus kelio nežinau. Pagal planą viskas atrodė kitaip.

Staiga Hideonas sustingo užsigalvodamas. Jis kelias sekundes žiūrėjo į vieną tašką, net turėjau užeiti jam už akių, kad jis pagaliau prabiltų.

-Kas?- kilstelėjau antakius įdėmiai žvelgdama į Hideoną. Tuomet jo žvilgsnis sustojo ties manimi.

-Planas,- ištarė jis.- Mums reikia plano, kurį sudarė sukilėlių grupuotės. Ten viskas aiškiai išdėstyta.

Žiūrėjau į Hideoną tarsi būčiau suvalgiusi citriną.

-Iš kur mes jį gausime?- papurčiau galvą nesuvokdama.

-Tiesiog eime,- tarė vaikinas vėl užsidėdamas krepšį ant peties. Pamatęs, kad visai neskubu, jis sustojo ir atsisuko į mane.- Dani, tau tereikia pasitikėti manimi.- Mano veido mina nepasikeitė. Hideonui teko prieiti arčiau manęs, kad galėtų mane įtikinti.- Kažkada sakei, kad esi tarsi blogio detektorius. Gali atskirti blogus žmones nuo gerų. Tad pažiūrėk į mane,- jis bakstelėjo pirštu sau į krūtinę,- žiūrėk man į akis ir pasakyk, ar manimi galima pasitikėti ar ne? Ar aš blogas, ar geras?

Hideonas garsiai alsuodamas laukė mano verdikto. Jis tikrai turėjo kantrybės su manimi. Naivuole, kuri visur ieško gėrio.

Tačiau Hideono rūsčios ir gilios rudos akys mane klaidino. Į bet kokį žmogų pažvelgusi galėjau nusakyti jo ketinimus, bet šis vaikinas buvo tikra mįslė. Jo vidus buvo tamsus ir tuo pačiu šviesus. Tarsi jo tamsi praeitis neleistų įžvelgti gerųjų savybių, nors šias tikrai jaučiau. Kaip tai galėjo būti? Galbūt tas pats buvo ir su manimi? Buvau tyli ir paklusni mergina, tačiau iš tikro mano ketinimai buvo žiaurūs. Juk tas balsas ne be reikalo sakė, kad padarysiu kažką blogo.

-Gerai,- tarstelėjau taip ir neatskleidusi Hideono.- Vesk.

Tai pasakydama užsimečiau kuprinę ant pečių ir pakėliau į jį galvą, laukdama, kol jis pajudės. Vaikinas žvelgė į mane tarsi norėtų pergręžti kiaurai, kol galiausiai pasisuko kita kryptimi nei ketinome eiti. Pajudėjome miško pakraščiu.

Pasitikėjau Hideonu, nes daugiau nieko neturėjau artimo. Jis buvo vienintelis, kuriam iškart pajaučiau prisirišimą. Žinodama, kad į Septintąją zoną kartu su manimi vyksta ir Hideonas, viduje apsidžiaugiau. Suvokiau, kad nebūsiu viena. Mora galbūt ir buvo mano globėja ir aš ją mylėjau, tačiau Hideonas visada atrodė artimesnis. Nepaisant to, kad mudu beveik išvis nekalbėjome ir labai retai matėmės. Tikriausiai taip buvo dėl to, kad jis matė mano blogąją pusę. Tą, kurios net pati nepažinojau.

Staiga mums paėjus tik kelis metrus nugriaudėjo stiprus šūvio garsas. Abu krūptelėjome ir išplėtę akis apsidairėme. Iš miško pakilo paukščių būrys, o tada įsivyravo mirtina tyla.

Tačiau tai buvo ne viskas. Netikėtai aptemo, nors užvertusi galvą nemačiau nė vieno debesies, kuris galėtų paslėpti kaitrią saulę. Tuo metu mano gerklėje susikaupė baimės gniužulas. Dangus buvo aptemdytas didžiulio varnų būrio. Jos karksėjo tarsi pranešdami pavojų. Tačiau iš tikro jos nieko nepranešė. Šis milžiniškas juodas plunksnų debesis ir buvo pavojus. Jis puolė mus.