Blogio miestas

5 epizodas

Įkvėpiau sumaišydama dulkes savo plaučiuose. Pradėjau kosėti, kad net pritrūkau oro. Bandžiau atsistoti, tačiau išsigandau, jog nieko negaliu įžvelgti. Negalėjau įvertinti situacijos. Mano akys perštėjo nuo sukilusių dulkių, burnoje jaučiau cemento skonį, skaudėjo gerklę, tačiau neatrodė, kad būčiau sužeista.

-Hideonai!- pašaukiau kostelėdama.- Hidai!

Įsikibusi į metalinį grotų strypą šiaip ne taip atsistojau. Brisdama per betono luitus vis pasilenkdavau patikrinti, ar nėra kūno. Tačiau panika po truputį ėmė viršų manyje. Hideono kamera buvo apgriuvusi daug daugiau nei mano.

Nebegalėdama iškęsti, jog dulkės vis braunasi į mano kvėpavimo takus, išlindau pro sugriuvusios sienos angą laukan. Parkritusi keturpėsčia iškosėjau visus plaučius, kol galiausiai mano gerklė prašvarėjo.

Mano rankos buvo nubrozdintos. Pakėliau vieną ir tramdydama drebulį sugniaužiau kumštį. Sutrūkinėjusios žaizdos, į kurias pateko dulkės, sukėlė nemažą skausmą, tad susiraukiau ir prisimerkiau.

Tik po kelių minučių lėtai pakėliau galvą. Mano ausis užgulė slogi tyla. Ji dengė Septintąją zoną tarsi kokia mirties paklodė. Aplinkui nė vienos gyvos dvasios. Keli tolumoje esantys pastatai irgi apgriuvę, tačiau neaišku, ar yra nukentėjusiųjų. Saugumo būstinė, arba tai, kas iš jos liko, buvo visai kitame gale nei mano namai. Be to, ir pats centras liko kažkur tolumoje. Taigi neturėjau nė menkiausio suvokimo, ar ten irgi įvyko sprogimai.

Kas nutiko? Svarsčiau pakėlusi galvą. Kur visi žmonės? Argi neturėtų dabar visi saugumiečiai stotis ant kojų ir tvarkyti reikalus? Kažkas čia buvo ne taip...

Staiga išgirdau artėjančius balsus. Kažkas tarpusavyje ginčijosi. Tačiau nespėjau atsistoti, kai išvydau tris vyrus su ginklais. Vienas iš jų tempė su savimi Hideoną. Pamačiusi jį greitai pašokau ant kojų.

-Žiūrėk, dar viena,- ištarė žemiausias vyras. Iš jų išvaizdos spėjau, kad ir jie išsigelbėjo iš griuvėsių.

Hideonas pakėlė galvą. Ant jo veido buvo susidarę nauji kraujo krešuliai.

-Pažįsti jį?- paklausė tas, kuris laikė vaikiną.

Žvilgtelėjau į Hideoną. Jis sukando dantis ir įsitempė. Dabar tik pastebėjau, kad jo rankos buvo surištos virve.

-Klausiu, ar pažįsti?- vyro balsas sugriežtėjo. Jis įrėmė į mane savo aštrų žvilgsnį.

-Taip,- atsakiau trumpai, tada nurijau seiles galvodama, ar gerai padariau sakydama tiesą.

Vyras paleido Hideoną ir stumtelėjo. Vaikinas pargriuvo ant žemės. Jau įtempiau raumenis pasiruošdama prieiti ir padėti jam, tačiau vyras žiūrėdamas į mane papurtė galvą.

-Jis ketino nugvelbti mūsų ginklus,- tarė jis nusispjaudamas visai šalia Hideono.- Rausiame šį prakeiktą miestą jau trečią dieną. Po sprogimų visi tarsi išprotėję. Zonoje nebėra tvarkos, todėl dabar kiekvienas už save. O kad išgyventume, plėšiame tuos, kurie turi daugiau už mus. Tačiau šis dykaduonis sugalvojo pasisavinti mūsų ginklus. Tu nesi aukštesnėje grandyje už mus, vaikine.

Tai pasakęs vyras spyrė Hideonui į koją. Jis sukando dantis ir piktai nužvelgė skriaudėją.

Tuo tarpu aš tik galėjau galvoti apie tai, kad nuo sprogimų jau praėjo beveik trys dienos. Nesuvokiau, kodėl nepabudau anksčiau. Galbūt visgi nebuvau sveika, gal susitrenkiau galvą. Tačiau negalėjau dabar patikrinti, ar nėra kokios žaizdos.

-O ką tu čia veiki?- paklausė žemesnysis.- Buvai tame pastate?

Jis mostelėjo galvą į tai, kas liko iš Saugumo buveinės. Tik dabar pastebėjau, kad iš išorės ji atrodė dar graudžiau. Sunku būtų pasakyti, jog iš čia išsikapsčiau gyva. Visas stogas buvo įgriuvęs, o sienose vien skylės.

Linktelėjau suvokdama, kad vyrai tebelaukia mano atsakymo. Lyg susitarę jie susižvalgė ir nusijuokė.

-Saugumiečių kalinė? Gal pavogei saldainį iš kūdikio?

Vėl pasigirdo juokas. O man darėsi vis baisiau. Nesuvokiau, kas vyksta, iš kur tie vyrai ir kur kiti žmonės. Zonoje niekada nebūdavo tylu, žinoma, čia reikėdavo pasisaugoti, tačiau niekada paprasti žmonės nevaikščiojo su ginklais ir akivaizdžiai negrobstė iš kitų. Be to, kaip per tris dienas Saugumas galėjo prarasti valdžią.

Kol vyrai smaginosi savo juokeliais, pastebėjau, kaip Hideonas pamažu pradėjo keltis. Taip ir maniau - jis niekada nepasiduoda. Nieko nelaukęs, surištomis rankomis jis pačiupo iš jį laikiusio vyro kišenės pistoletą ir šovė jam į koją. Sutrikę nuo sąmyšio likusieji irgi griebėsi ginklų, tačiau Hideonas apšaudė ir tuodu. Pamačiusi, kad pirmasis pašautasis griebiasi kažko iš už savo diržo, staigiai pakėliau šalimais esantį betono gabalą ir vožiau jam į galvą. Tada atsitraukiau tarsi nuo atviros ugnies. Akimirką mano akyse atsirado vaizdiniai, kaip aš duriu rašikliu seselei į kaklą. Prisimerkiau ir viena ranka susiėmiau galvą, nes joje pradėjo spengti.

-Dani?

Pakėliau akis į Hideoną. Vaikinas jau buvo nusipjovęs virvę nuo savo rankų. Dabar jis žiūrėjo į mane, kaip ir tada, kai pirmą kartą nužudžiau žmogų.

-Jie buvo blogi,- tarsi pateisino mano poelgį vaikinas.- Tie vyrai nuskriaudė daug žmonių.

Nurijau seiles žvelgdama stiklinėmis akimis į negyvą vyrą su kruvina galva. Kiti du irgi buvo negyvi. Mano gerklė buvo sausa tarsi pripilta smėlio, tačiau troškulio nejaučiau. Jaučiau palengvėjimą, kad jie negyvi. Ne, jaučiau palengvėjimą, kad nužudžiau tą vyrą. Kad padariau tai savo rankomis ir nebijojau to.

-Dani, reikia judėti iš čia,- Hideono balsas prasibrovė pro mano temstančią sąmonę.

Linktelėjau nuvydama nuo savęs keistą jausmą ir pajudėjau paskui vaikiną.

-Kas čia nutiko?- prabilau.- Ar tikrai praėjo beveik trys dienos?

-Taip,- linktelėjo Hideonas. Tačiau į kitą mano klausimą neatsakė.

-Maniau, kad tu palaidotas tuose griuvėsiuose,- pasakiau tiesiai šviesiai. Tada pasukau galvą į vaikiną.- Kodėl palikai ten mane?

-Nepalikau, tu buvai be sąmonės, tad išėjau ieškoti pagalbos ar dar ko,- tyliai pasiteisino Hideonas.

-Tada tikrai spėjai sužinoti, kas čia nutiko,- teigiau.

Tačiau Hideonas man neatsakė. Matydama, kad jis eina toliau nenorėdamas nieko paaiškinti, sustojau. Tik po kelių sekundžių supratęs, kad neinu kartu, vaikinas irgi sustojo. Tuomet atsiduso ir atsisuko į mane.

-Sprogo požemiuose laikomas dinamitas, kuris Zonoje buvo saugomas karo atveju,- ištarė jis.

-Bet jis negalėjo taip imti ir sprogti,- papurčiau galvą.- Kažkas juk vis tiek turėjo jį uždegti.

-Šito niekas nežino,- pasakė Hideonas rimtu balsu.- Po sprogimų kilo riaušės. Žmonės manė, kad tai galimybė pabėgti iš čia. Jie susidūrė su Saugumiečiais, tačiau liko daugiau lavonų nei gyvųjų. Dabar, po trejų dienų, zonoje sklando tyla ir baimė. Niekas nedrįsta palikti savo namų ar slėptuvių. Žmonės kovoja ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su pabaisomis.

-Kokiomis pabaisomis?- Pajaučiau, kaip mano nugara perbėga šiurpulys.

-Nežinau, kas jie per padarai ir iš kur atsirado,- papurtė galvą Hideonas,- bet jie panašūs į tą senę, kuri tada tave užpuolė.

Negyvos baltos akys ir susiraukšlėjusi lavono oda. Prisiminus tą vaizdą mane nukrėtė šiurpas.

-Kažkas siekia mumis atsikratyti,- ištariau tyliai, spoksodama į vieną tašką. Šie žodžiai nuskambėjo tarsi ne iš mane lūpų. Lyg atklydę iš kitur. Tačiau jie buvo teisingi. Tikriausiai atėjo metas išvalyti ir Septintąją zoną.