Blogio miestas

8 epizodas

Visada žinojau, kad į Septintąją zoną patekau dėl komos. Buvau ligota, netinkama. O dar, pasirodo, išgyvenau klinikinę mirtį. Vadinasi pagal tobulą Naująjį pasaulį nebuvau sveika visomis prasmėmis. Tačiau tikroji priežastis, dėl kurios aš čia, buvo ta, jog nužudžiau žmogų. Devynerių metų mergaitė atėmė žmogaus gyvybę. Dabar mano galvoje tai skambėjo be galo keistai. Ilgus metus net neprisiminiau savo impulsyvaus poelgio, tos moters žvilgsnio prieš galutinai užgęstant gyvybei ir kraujo klano. Tačiau įvykus pokyčiams Zonoje mano vidinis instinktas bei prisiminimai vėl atsigavo. To ir labiausiai bijojau. O jeigu prisikėlimas iš numirusiųjų pavertė mane žudike? Nužudžiau tą vyrą ir nemirėlę be jokio gailesčio. Veikiau net negalvodama. Tik po to mano protas siuntė man signalus, kurie vertė išsigąsti net pačios savęs. Žinoma, tie žmonės buvo blogi, aš gyniausi. Tačiau kaip galėjau visiškai nieko nejausti. Tarsi atimti gyvybę būtų taip paprasta...

-Girdi, Dani?- staiga pažadino mane iš apmąstymų Hideonas. Atsisukusi į jį bandžiau susigaudyti, ką jis man sakė.- Niekuo negalime pasitikėti. Dabar visi kovoja tik už save.

-Kaip ir visada,- tarstelėjau.

Nežinau, ar Zonoje buvo žmonių, kurie nežiūrėtų į vienas kitą nepatikliais grobuoniškais žvilgsniais. Iš dalies čia niekas nepasikeitė. Tik nebeliko draudimų ir atsirado paties pragaro siųstos pabaisos.

-Žinai, ko labiausiai niekada nesupratau?- netikėtai paklausė Hideonas. Pasukau galvą į jį. Buvo tamsu, bet akys jau priprato, todėl kuo aiškiausiai galėjo įžiūrėti vaikino veido bruožus.- Kad ir kiek kartų tau sakiau žiūrėti savęs, nustoti man ieškoti darbų ir palikti ramybėje, tu vis tiek nepraradai vilties. Kodėl tu vis dar su manimi, Dani?

Primerkiau akį žiūrėdama į Hideoną. Mudu niekada nesame daug kalbėję. Dažniausia vaikinas manęs šalindavosi. Todėl nepatikliai spoksojau į jį jausdama, kaip širdis pradeda daužytis sparčiau.

-Kur man dėtis,- atsakiau, kas pirmiausia šovė į galvą. Nusukau akis.- Tavo globėjai norėjo, kad pasirūpinčiau tavimi, nes daugiau nieko neprisileidi.

Pakėliau galvą į jį. Tuo metu vaikino rudos akys pagavo manąsias.

-Juk sakiau, nesi man skoloje savo gyvenimą, Dani,- tarė Hideonas.

Mūsų pokalbis baigėsi. Toliau ėjome per namų kiemus, stengdamiesi per daug nelįsti niekam į akis. Šiuo metu tamsa mums padėjo pasislėpti, tačiau tai reiškė, kad joje slėpėmės ne tik mes. Todėl kiekvienas žingsnis atrodė pavojingas. Kol ėjome tyloje, vis bijojau, kad kas nors gali užklupti mus iš pasalų. Kas nors - turėjau omenyje nemirėlius. Žmonės dabar neatrodė tokie baisūs. Tačiau galbūt aš ir klydau. Juk nemirėliai irgi buvo žmonės.

Netrukus išlindome iš namų virtinės. Palikę gyvenamąją vietą sau už nugarų patraukėme link apleisto milžiniško pastato. Šioje vietoje mažai kas lankėsi. Ir ne vien dėl to, jog ji buvo vos ne nuošaliausia Zonos vieta. Mora kartą man papasakojo, kad kai pasaulis dar nebuvo nuniokotas ir žmonės gyveno kupini laimės, net nenumanydami, kas jų laukia, šis pastatas buvo prekybos centras. Žmonės ten eidavo apsipirkinėti, gerai praleisti laiką. Kai buvau maža, nežinojau, ką reiškia prekybos centras. Gal ir lankiausi jame, tačiau po komos mano atsiminimai susilpnėjo. Mora paaiškino, jog tai didžiulė parduotuvė, kuri Zonoje jau nebeturėjo savo paskirties. Net benamiai nesirinkdavo šios vietos. Griūvančios sienos bylojo, kad pastatas gerokai nukentėjo nuo karo, be jokios priežiūros jis pradėjo nykti tarsi paveiktas ilgo amžiaus. Jį supo tik dykumos smėlis ir sausi, sudžiūvę krūmai.

-Ką mes čia veikiame?- paklausiau pakeldama akis į viršų. Esu buvusi čia tik kartą, kai kartu su grupele žmonių atvykau dirbti. Mes rinkome metalo nuolaužas. Jau tada šis pastatas man kėlė šiurpą, tad tamsoje išvydusi dideles tuščias erdves vietoj langų, pajutau, kaip oda nuėjo pagaugais.

-Slėpsimės,- atsakė Hideonas. Jis sustojo prie šoninės pastato sienos. Čia buvo daugybė visokio šlamšto, pradedant nuo sutrūnijusių lentų, baigiant metalinėmis skardomis, tikriausiai nukritusiomis pastato liekanomis.

-Šiame vaiduoklių pastate?- suklusau. Nesiruošiau į jį kelti kojos. Jau geriau naktį praleisiu plynoje dykumoje nei šiame sugriuvusiame prekybos centre.

-Ne jame, o po juo,- žvilgtelėjo į mane paneigdamas Hideonas.

Vaikinas nuėmė visas lentas ir skardas. Galiausiai pamačiau duris, kurios vedė į požeminį rūsį. Hideonas netrukus jas atidarė ir praleido mane pirmą. Nepatikliu žvilgsniu nužvelgiau tamsią erdvę.

-Kas čia per vieta?- atsisukau į vaikiną, kuris tuo metu išsitraukė žibintuvėlį. Kai šviesa nušvietė įėjimą, išvydau laiptus, vedančius į tunelį.

-Nagi, eik,- paragino jis mane.- Neturime daug laiko.

Man nepatiko, kad nesulaukiau jokio paaiškinimo. Tačiau turiu pripažinti, Hideonas Septintąją zoną pažinojo geriau nei aš. Man liko tik juo pasitikėti.

Nulipusi keliais laiptais žemyn atsidūriau išilgai plačiame drėgmę ir pelėsį skleidžiančiame tunelyje. Hideonas padavė man dar vieną žibintuvėlį, su kuriuo apšviečiau kelią. Dairydamasi tai į vieną tunelio galą, tai į kitą paėjau žingsnį pirmyn, tačiau už kažko užkliuvau ir trūktelėjo priekin neišlaikydama pusiausvyros.

-Atsargiau,- spėjo sulaikyti mane už žasto Hideonas. Pažvelgusi žemyn išvydau geležinkelio bėgius.- Kai ši teritorija dar nebuvo izoliuota, šis požeminis geležinkelis, dar vadinamas metro, buvo naudojamas susisiekimui į kitus miestus. Kažkur girdėjau, kad jis pastatytas dar prieš karą, kaip ir prekybos centras,- paaiškino vaikinas.

-Tai mes paspruksime pro čia?

Hideonas pažiūrėjo į mane, leisdamas žibintuvėlio šviesai parodyti jo veidą.

-Šis tunelis buvo laikomas paslaptyje. Saugumas apie jį nieko nežinojo. Tad daugelis bandė slapta pro jį pabėgti, rasti išėjimą į Naująjį pasaulį, tačiau kas ieškojo, grįžę pasakojo, kad tai beprasmiška. Atrodo, kad eini ratais. Grįžti vėl į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjai,- susimąstęs tarė Hideonas.

Jis nužvelgė tunelį, kurio galo nesimatė. Ar man tik taip atrodė, ar iš tikrųjų vaikinas jau yra bandęs pabėgti pro šį tunelį. Žiūrėjau į vaikiną prikandusi apatinę lūpą, tačiau jo veidas nieko neišdavė.

-Tada ką mes čia veikiame?- suraukiau kaktą.

-Naktį nemirėliai nesislepia, o lenda iš lauk iš po žemių,- pradėjo aiškinti Hideonas.- Taigi keliausime šiuo tuneliu, kol atsidursime kitame Zonos gale. Per panašią angą, pro kurią čia patekome, išlįsime lauk. Turėtume būti visai netoli tvoros vartų. Nemanau, kad Saugumas juos dar prižiūri.

Mano galva šiuo metu nedirbo taip gerai, jog galėčiau apsvarstyti Hideono sumanymą. Bet visgi manęs nepaliko viena mintis. Kaip aš galiu palikti Morą, kuri mane tiek laiko globojo? Kaip Hideonas gali palikti savo globėjus, kurie jį mylėjo tarsi savo sūnų?

Staiga mane kankinančias mintis nutraukė kelių balsų ir muzikos aidas. Hideonas sustabdė mane priešais ištiesdamas ranką. Sustojome prisiglaudę prie sienos. Kiek tolėliau buvo platforma. Tikriausiai traukinio sustojimo vieta. Nuo tos vietos sklido laužo šviesa. Jos ugniniai liežuviai atsimušė į priešais esančią sieną.

Hideonas šiek tiek išlindo iš už sienos apžvelgti situacijos. Nesitraukdama nuo jo padariau tą patį.

Mačiau penkis jaunuolius - dvi merginas ir tris vaikinus, visi panašaus amžiaus. Viena mergina judindama klubus šoko prie laužo, o kiti sėdėjo ar gulėjo savo gultuose ir gurkšnojo alų. Užuodžiau ir maisto kvapą, kuris sutraukė mano skrandį.

-Pažįstu juos,- šnibždėdamas atsisuko į mane Hideonas.- Galėtume paprašyti maisto.

Dar kartą žvilgtelėjau per Hideono petį į tuoj jaunuolius. Aš jų nepažinojau, bet mano vidinis instinktas nenorėjo sutikti su vaikinu. Žinoma, negalėjau visiškai pasitikėti savo vidinio gėrio ir blogio rodikliu, tačiau Mora visada man sakydavo, kad tai dovana. O tokia dovana reikia naudotis.

-Tu tikras, kad jie draugiški?- abejodama paklausiau.

Hideonas linktelėjo. Man atrodė, kad jis per daug užtikrintas.

-Gal jie ir nėra labai malonūs, bet tikrai nieko blogo mums nedarys.

Sudrėkinai lūpas liežuviu. Mano pilvas buvo susitraukęs, o dar tas kepančio ant laužo maisto kvapas gundė mane tarsi kokį žvėrį. Tiesiog privalėjau sutikti su Hideonu.