Blogio miestas

17 epizodas

Mergina, vardu Malisa, nusivedė mane ir Hideoną į didžiulį apleistą angarą. Jis buvo aprūdijęs, o jį slėpė išsišakoję vijokliai, kurių tikrai netrūko Septintojoje zonoje. Užvertusi galvą žvelgiau į šį statinį, kol galiausiai įėjome vidun. Atsisukau atgal, kai už mūsų durys užsidarė.

-Čia būsite saugūs,- pranešė Malisa. Ta pati tamsaus atspalvio oda, tamsūs smulkiai garbanoti plaukai - tai tikrai buvo ta pati mergina iš nuotraukos, kurią radau Saugumo būstinėje. Ji buvo pabėgėlių vadė.- Hideonai, parodyk savo draugei jos gultą.

Malisa žvilgtelėjo į mane ir draugiškai šyptelėjo. Negalėjau jai atsakyti tuo pačiu, nes vis dar bandžiau susipažinti su nauja aplinka ir, žinoma, perprasti tą merginą.

-Eime.- Hideonas turėjo mane stumtelėti, nes aš nejudėjau neatitraukdama akių nuo Malisos.

-Maniau, kad norėjai manęs atsikratyti,- tiesiai šviesiai rėžiau atsisukusi į vaikiną. Visgi mano balso tonas išliko ramus.

Hideonas suspaudė lūpas ir piktai įkvėpė.

-Taip, norėjau,- atkirto jis ir vėl stumtelėjo.

Pasitraukiau nuo jo ir paėjau pirmesnė. Jau mačiau tolimiausiame kampe tuščią gultą, kuris buvo skirtas man.

Tuo metu, kai nusimečiau kuprinę nuo savo pečių, Hideonas staiga sugriebė man už riešo ir atsuko į save.

-Varnos mane vijosi, o Malisos grupė man padėjo ištrūkti. Iškart susiruošėme ieškoti tavęs,- paaiškino jau nebe atsikirtinėdamas Hideonas. Visai nepykau ant jo, tačiau juk turėjau kažkaip išlieti jausmus. Juk ką tik šaltakraujiškai nužudžiau du žmones ir tą akimirką tuo mėgavausi.

Išklausiusi jo, jau ketinau apsisukti, bet Hideonas vis dar manęs nepaleido.

-Niekada tavęs nepalikčiau,- ištarė jis patylomis. Visgi jo balsas mano galvoje nuaidėjo kur kas garsiau.- Pažadėjau, kad kartu pabėgsime iš čia.

-Na, manimi rūpintis nereikia,- mestelėjau, o tada pažvelgiau vaikinui į akis.- Tikriausiai matei, ką padariau tiems žmonėms.

Puikiai suvokiau, jog Hideonas nuo pat pradžių manimi netikėjo. Jis manė, kad tai, ką aš regėjau ir girdėjau tebuvo tik sapnas.

Vaikinas primerkė akis tarsi bandytų mane perprasti. Tada jis ramiai apsižvalgė, ar nieko nėra šalia mūsų.

-Niekas neturi apie tai sužinoti,- tarė jis įtaigiai.

-Kad virstu į pamišėlę, kuri girdi balsą, liepiantį žudyti?- išpyškinau sukąsdama dantis.

Hideonas jau norėjo žiotis, tačiau jam sutrukdė link mūsų ateinanti Malisa.

-Tikiuosi, kad rasite sau čia būstą,- tarė šyptelėdama. Tuomet jos šypsena tapo liūdna.- Daug vietų liko laisvų. Nemirėlių skaičius auga, o mūsiškių vis mažėja. Net trys iš mūsų jau pavirto tomis pabaisomis.

Žvilgtelėjau į Malisą. Mane nervino, jog negaliu suprasti, kas ji per žmogus. Jaučiau jos liūdesį, drąsą ir pareigą visus apsaugoti, tačiau man to neužteko. Ji man nekėlė pasitikėjimo.

-Tai ką jūs čia veikiate? Kodėl nebandote bėgti?- paklausiau smalsiai.

Malisa šiek tiek pasimetė. Ji trumpai žvilgtelėjo į Hideoną tarsi laukdama kokio pritarimo, tada atsidusdama suspaudė lūpas pasiruošdama kalbėti.

-Jau nebeskaičiuojame, kiek kartų tai bandėme. Tačiau nemirėliai mums visada pastodavo kelią.

Norėjau prunkštelėti. Žinoma, nemirėliai buvo plėšrios pabaisos, bet jie nebuvo kliūtis. Tai buvo tik žmogiškumą praradę žmonės, kuriuos yra įmanoma nužudyti.

-Yra daug baisesnių dalykų nei nemirėliai,- leptelėjau. Malisa nužvelgė mane. Akimirką pastebėjau jos žvilgsnyje susidomėjimą.

-Vis tiek rasime išeitį,- tarė pasitikėdamas savimi Hideonas.

Iš pradžių vaikinas buvo pasiryžęs bėgti kartu su manimi, o dabar, rodos, jis vėl norėjo prisijungti prie Malisos grupuotės. Tačiau nors ir sukilėliai turėjo planą, nei vienam dar nepavyko palikti Septintosios zonos. Didelis žmonių būrys pritraukė daugiau pavojų, tad neketinau kartu su Malisa ieškoti išeities. Norėjau, kad liktume tik aš ir Hideonas.

-Tikiuosi,- linktelėjo Malisa. Netrukus jos veidas vėl nušvito.- Gal, Hideonai, norėsi padėti keliems vyrukams surinkti maisto atsargas? Šiuo metu apieškome visą Centrą.

-Žinoma,- sutiko vaikinas net nežvilgtelėdamas į mane.

-Na, o...- Malisa nutilo laukdama, kad pasakyčiau savo vardą.

-Dani,- ištariau nenoromis.

-Taip, Dani,- nusišypsojo ji.- Jeigu turi noro, galėtum padėti merginoms surūšiuoti maisto produktus.

Tikrai nenorėjau to daryti, nes tai reikštų, kad turėčiau čia pasilikti ilgiau. Bet visgi ką aš viena veiksiu, kol Hideonas bus maisto medžioklėje.

-Gerai,- sutikau tyliai sumurmėdama.

-Tada eime,- pakvietė Malisa ir pasisuko.

Prieš man nueinant paskui ją, Hideonas mane sustabdė.

-Ar gerai jautiesi?- paklausė jis.

Lėtai pasukau galvą. Vaikino veido mina atrodė nuoširdi ir net akimirką patikėjau, kad mes abu apsisuksime ir išeisime iš čia, jeigu tik aš pasakysiu, jog nesijaučiu rami šioje vietoje ir esu sukaustyta iš baimės, kad vėl galiu išgirsti tą balsą.

-Taip,- visgi linktelėjau galvą ir nežvilgtelėdama į Hideoną nuėjau prie Malisos.

Tik sustojusi prie merginų ir jau pagyvenusių moterų, kurios ant stalo buvo apsidėjusios visokiais maisto produktais, pasukau galvą ir pažiūrėjau į Hideoną. Prie vaikino jau buvo priėję kiti vyrukai. Viena ausimi klausiausi, ką man sako, bet visas likęs mano dėmesys buvo sutelktas į jį. Nerimavau, kad jis išeis vienas. Turėčiau būti su juo kartu. Tačiau juk jis to nenorėjo.

Dar akimirką mūsų žvilgsniai susitiko, o tada Hideonas išėjo lauk iš angaro. Nusisukau, nes buvo beprasmiška spoksoti į tuščią vietą, ir linktelėjau kažkokiai moteriai, neva viską supratau iš jos nurodymų.

-Nebūk tokia išsigandusi,- tarė linksmai viena mergina. Ji irgi atrodė vyresnė už mane. Jos šviesūs trumpi berniokiški plaukai ir žydros akys darė ją panašią į elfę.- Mes esame visi draugiški. Be to, saugiausia vieta čia.

Išspaudžiau kažką panašaus į šypseną ir nuleidusi galvą pradėjau atrinkinėti konservų dėžutes. Moterys kalbėjosi tarp savęs, juokavo prisimindamos senus laikus, kad niekada nemanė, jog teks valgyti tokį maistą. Prisiminiau tik Zonos maistą, o Naujame pasaulyje tuo labiau viskas buvo pasikeitę, tad beprasmiška galvoti apie tai, kas buvo.

Staiga visai netikėtai suvokiau, kad angare visi balsai ir garsai nutilo. Žvilgtelėjau į prie stalo stovinčias moteriškes. Jos vis dar kalbėjo, tačiau aš negirdėjau jų balsų. Tuomet pažvelgiau tolyn ir krūptelėjau išvydusi prie kitų dviejų moterų stovinčias dvi tamsias figūras. Jos sklandė ore neliesdamos žemės. Pasukau galvą į šoną. Prie kiekvieno žmogaus, kuris buvo angare, stoviniavo giltinė tarsi koks asmens sargybinis.

-Ei,- staiga trumpaplaukė elfė pamojo ranka man prieš akis.- Atrodai lyg pamačiusi vaiduoklį,- ji nusišypsojo prunkštelėdama.- Nors nebebūtų taip keista, jei ir tas pasirodytų.

Sumirksėjau. Sąstingis praėjo. Giltinių nebeliko nei kvapo. Iš trumpaplaukės pokšto nusijuokė ir kitos merginos. Suskatau toliau darbuotis, bet mano mintys buvo sukaustytos regėto reginio. Žinojau, kad ne be reikalo regėjau tas tamsias žmogystas. Jos galėjo reikšti tik vieną. Visi šie žmonės netrukus bus negyvi.