Blogio miestas

9 epizodas

Vos tik išlindome į laužo šviesą, į mus sužiuro penkios poros akių. Baimė užtraukė man žadą. Atrodė, kad dabar jie puls mus lyg žvėrys, tačiau vietoj to kažkas prabilo.

-Hidai?- kreivai šyptelėjo vaikinas ilgais, iki smakro, plaukais.- Tu, šunsnuki, tikriausiai ir apokalipsę išgyventum.

Vyrukas priėjo prie Hideono ir nesmarkiai kumščiu trenkė į petį. Tada jo žvilgsnis trumpam nuslydo į mane. Sukandusi dantis irgi jam atsakiau nuožmiu žvilgsniu.

-Klausyk, Pjerai, mums reikia maisto,- pradėjo prašyti Hideonas. Jis buvo atsipalaidavęs, ko nepasakyčiau apie save.- Jeigu tik turi daugiau atsargų...

-Žinoma,- neleido pabaigti Pjeras.- Mes čia susinešėm visą sandėlį. Haros teta dirbo vienoje parduotuvėje,- paaiškino vaikinas linktelėdamas galvą prie laužo sėdinčios merginos pusėn.- Tu ir tavo draugė galite vaišintis, kiek tik norite.

Pjeras mirktelėjo man išsišiepdamas. Vaikinas buvo gan išvaizdus, tačiau mano kūnu vis tiek nuėjo pagaugai. Tikriausiai tai nieko gero nežadėjo.

-Seniai matytas,- vyptelėjo Hideonui kitas vaikinas skusta galva. Jis atsipūtęs gurkšnojo alų. Rodos, jis vyriausias iš visų čia esančių, tačiau Pjeras buvo šutvės vadas.

Hideonas pasisveikinęs ir su likusiu vyruku, kuris buvo toks liesas, kad atrodė susilaužys ranką vien nuo spustelėjimo, prisėdo ant tuščio gulto prie laužo. Pasekusi jo pavyzdžiu, atsisėdau šalia Hideono, kuris buvo palikęs man vietos.

Buvau įsitempusi. Mergina, kuri anksčiau šoko, įžūliai stebėjo mane nenuleisdama akių. Ji vis žvilgtelėdavo į Hideoną, o paskui vėl į mane. Jaučiausi nesmagiai, net noras valgyti buvo praėjęs, tačiau kai vaikinas pakišo man keptų bulvyčių, iškart pagriebiau neatsisakydama.

-Tai ką judu veikiate šiame tunelyje?- paklausė Pjeras atidarydamas kolos skardinę.- Nejau ir jūs ieškote išėjimo pro čia?

Hideonas tyliai prunkštelėjo purtydamas galvą.

-Juk ir pats žinai, kad tai neįmanoma.

-Aš ir Hara ėjome tuneliu beveik dvi valandas,- tarė Pjeras šyptelėdamas šviesiaplaukei merginai.- Tiksliai nežinau, buvome apsvaigę. Bet esmė tame, kad šis suknistas tunelis yra suknistai klaidus. Jokio išėjimo iš čia nerasite.

Netrukus Pjero žvilgsnis surimtėjo. Jis pajudino žandikaulį tarsi susinervinęs.

-Mes neieškome išėjimo,- tarė Hideonas žiūrėdamas tiesiai į jį. Vaikinas nė kiek nepasimetė.- Tiesiog naktį geriau slėptis čia.

-Kol nemirėliai nerado šios vietos,- patylomis užbaigė Pjeras.

Jis paspyrė koja tuščią skardinę ir krestelėjo ant gulto šalia manęs. Tuomet jo žvilgsnis vėl įsmego į mane. Nebuvau gražuolė, kad galėčiau patraukti kieno nors dėmesį, tačiau Pjeras ryte rijo mane savo akimis. Keistai jaučiausi nuo jo artumo. Įsitempusi sukau žvilgsnį kuo toliau nuo vyruko. Norėjau išplėšti jo kandžią šypseną iš lūpų, tačiau dėl galimybės pavalgyti ir saugiai išgyventi naktį privalėjau pakentėti.

-Kuo vardu tavo draugė?

Hideonas šiek tiek pasuko galvą į mane tarsi klausdamas, ar kalbėsiu pati.

-Dani,- tyliai ištariau pasimuistydama. Jau nuo pat pradžių ši kompanija man nepatiko, o dabar jaučiausi lyg liūtų aptvare.

-Maniau, kad tau, Hideonai, patinka vienišo vilko pozicija?- mestelėjo mergina ilgais juodais plaukais, kuri anksčiau į mane spoksojo neatitraukdama akių. Ji stovėjo atsirėmusi į sieną. Ugnies liežuviai temdė jos veidą.