Blogio miestas

23 epizodas

Priešais mano akis viduryje plyno lauko stovėjo bet kokia tvarka įkalti mediniai stulpai. Jų buvo daugiau nei dešimt, o prie kiekvieno buvo pririštas leisgyvis žmogus. Prie paties pirmojo kabėjo Hideonas. Jis buvo nuleidęs galvą, tad manęs nematė. Be to, jis atrodė gerokai aptalžytas.

Velnias... Mano širdis nusirito į kulnus. Jam nepavyko pabėgti.

Padėjau vieną žingsnį priekin pasiruošdama eiti jo išgelbėti, tačiau pamiršau, jog netoliese stovėjo du sargybiniai. O šie buvo pakankamai budrūs, kad pamatytų pašalietę.

-Ei, ką tu čia darai!- šūktelėjo vienas ir priėjęs arčiau nutaikė man į galvą šautuvą. Iškėliau rankas pasiduodama ir parodydama, kad esu neginkluota.

-Surišk ją, kad nesimaišytų,- paliepė murmėdamas kitas sargybinis, barzdotasis. Burnoje jis turėjo cigaretę, kuri buvo užgesinta, tačiau jau apdegusi.

Besimuistydama tvojau vyriškiui į veidą. Tačiau nespėjau nė nubėgti kelių žingsnių, kai jis užšoko visu kūnu ant manęs. Jis prispaudė mane veidu prie dulkėtos žemės ir suėmė rankas. Barzdotasis stebėjo iš šalies, tik paskui padavė virvę, kuria greitai supančiojo mano rankas.

Netrukus mane pastatė ant kojų, o tada parklupdė. Pastebėjau, kad vyriškis, kuris laikė mane, turėjo daug randų ant veido. Jie atrodė jau seni. Tikriausiai atsirado dar prieš jam patenkant į Zoną. Visgi kad ir kaip stengiausi įžvelgti šiuose vyruose kažko gero, jie buvo privisę blogio. Su tokiais jau nebebuvo įmanoma susitarti.

-Kur ją dėti?- paklausė dundančiu balsu randuotasis.

Jam patiko laikyti mane klūpančią ant žemės. O ką aš daugiu galėjau padaryti. Viskas buvo baigta. Jei Hideonui nepavyko pabėgti, vadinasi aš to tikrai nesugebėsiu. Nešiau per daug naštos. Mano silpni pečiai jau nebenulaikė man užkrauto svorio.

-Pririšk čia,- mostelėjo atsainiai į šulinį barzdotasis.- Kai grįš vadė, ji pati nuspręs, ką su ja daryti.

Randuotasis grubiai stumtelėjo mane prie šulinio ir pririšo lyg kokį šunį. Tada abu vyrai net neatsisukę į mane nuėjo į trobelę.

Likusi viena pažiūrėjau į pririštus prie stulpų žmones. Jų rankos buvo iškeltos ir supančiotos dygliuota grandine. Taip pat buvo pririštos ir kojos. Nesuvokiau, kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su jais. Tikriausiai tai padarė dar vieni fanatikai, kurie tikėjo, kad žlugus Saugumiečių valdžiai, dabar jie taps Zonos valdovais. Tačiau labiausiai manęs neramino, kad tarp nelaimėlių buvo ir Hideonas. Norėjau paliesti jį ir pajusti jo kvėpimą, kad įsitikinčiau, jog jam viskas gerai.

Pabandžiau ištempti virvę, bet tai buvo tik žaidimas. Mano rankos buvo suveržtos taip stipriai, kad net vietomis išsimušė mėlynos dėmės. Be to, be proto norėjau vandens. Mano akys pamažu merkėsi norėdamos pasiduoti miegui. Atrodė, kad tik gilus kvėpavimas laikė mane gyvą.

Staiga išgirdau, kaip kažkas nulipa mediniais laiptais iš trobelės. Tai buvo daugiau nei vienas žmogus.

-Ji čia,- pranešė vienas iš sargybinių.

Netrukus priešais savo akis pamačiau Malisą. Mergina atrodė pasikeitusi. Jos veidas buvo nuvargęs, paakiai patamsėję, tačiau akys žibėjo lyg pamišėlio. Ji jau priklausė Blogiui.

-Jis tavęs laukia,- tarė Malisa, o jos veide išsikreipė nemaloni šypsena.- Veskite ją vidun.

Barzdotasis atrišo mane ir paėmęs už virvės patempė. Įsispyriau neleisdama manęs pajudinti iš vietos, bet tada vyras tik dar labiau įsiuto ir pačiupo mane už pakarpos. Jis nuėjo paskui Malisą ir įvilko mane į trobelę.