Blogio miestas

18 epizodas

Jau buvo praėjusios dvi valandos, o Hideonas vis dar negrįžo iš maisto rinkimo. Malšindama su kiekviena minute augantį nerimą sėdėjau ant savo gulto ir stebėjau žmones. Vieni plepėjo tarp savęs, keli valė šautuvus, o dar kiti ilsėjosi. Pastebėjau, kad nė vienas čia esantis nebeturėjo metalinės apyrankės. Neįsivaizduoju, kaip jie jas nuėmė, bet man irgi būtų neprošal jos atsikratyti.

Visgi svarbiausia, kad kol kas viskas buvo ramu. Daugiau neberegėjau juodai apsirėdžiusių žmogystų. Žinoma, budrumo nepraradau. Jų pasirodymas, nesvarbu, kad tai buvo tik mano galvoje, reiškė blogą ženklą.

Norėjau sutelkti mintis kitur, eiti kam nors padėti, bet negalėjau nuraminti savęs dėl Hideono. Kelis kartus jau pagavau save gniaužančią rankas iki pamėlynavimo. Stengiausi sukaupti dėmesį į kitus visiškai bereikšmius dalykus, tačiau negalėjau to padaryti šioje vietoje.

Tai buvo tikra beprotystė. Mačiau tai, kas jau tapo aišku. Septintoji zona nori mus pražudyti. Tikriausiai mes nei vienas iš čia nepabėgsime. Buvome tarsi prakeikti. Naujasis pasaulis mus išvijo dėl mūsų netobulumo, o dabar visi turime iškęsti savo bausmę.

-Gal galėtum man šiek tiek pagelbėti?

Grįžau iš savo mąstymų į dabartinį laiką. Priešais mane stovėjo ta pati trumpaplaukė mergina, su kuria anksčiau rūšiavau maisto produktus. Rankose ji turėjo popierinę dėžę.

Palinksėjau galvą duodama jai teigiamą atsakymą.

-Puiku tada,- ji šyptelėjo.- Išėjus iš angaro, šone, kairėje pusėje yra požeminis pastatas. Pamatysi duris. Ten bus daugiau tokių dėžių, tai kiek galėsi, tiek ir paimk.

Dar kartą linktelėjusi išėjau vykdyti užduoties. Durys buvo prieš pat nosį, kai suvokiau, jog laisvai galiu iš čia išeiti. Galiu išeiti ir bandyti išgyventi viena. Galiu bandyti surasti išėjimą. Įsitempiau prieš atidarydama duris. Mano kuprinė buvo palikusi prie gulto, tad vėl tektų vargti dėl maisto. Nebent galėčiau grįžti į savo namus. Ne, tik ne ten. Turėčiau susirasti naują prieglobstį.

Visgi kai pravėriau duris, tiesiu taikymu nukulniavau už angaro. Kitaip ir negalėjau pasielgti. Hideonas vis dar buvo čia, ar bent jau turėjo greitai grįžti. Kai būdavau su juo, atrodydavo lengviau išgyventi košmarus, kuriuos regėdavau. Be to, tas kvailas mano būdas rūpintis kitais. Nepasitikėjau Malisa, taigi pasielgčiau be galo neprotingai palikdama Hideoną jos priežiūrai.

Ilgai ieškoti požeminio pastato nereikėjo. Tai buvo rūsys, o pravėrusi ant žemės esančias duris įžengiau į kiek platesnę erdvę. Nesitikėjusi išvysti tokią didžiulę vietą, kuri priminė tarsi karinę bazę po žeme, kelias minutes dairiausi aplinkui. Tik vėliau prisiminiau, ko čia atėjau.

Staiga, man nespėjus nulipti laiptais, išgirdau ataidintį balsą. Sustojau įsiklausydama. Netrukus apačioje pamačiau Malisą. Mergina buvo pasisukusi šonu ir su kažkuo kalbėjosi. Deja, siena trukdė įmatyti, kas tai.

-Jūsų Didenybe, aš sakau Jums tai, ką mačiau,- kalbėjo Malisa. Jos žodžiai privertė mane suklusti.- Ji gali būti ta, kurios ieškote. Angare ji regėjo juodskvernes. Be to, dedu galvą, jog yra mačiusi ir daugiau.

Malisa nutilo klausydamasi savo pašnekovo. Tačiau, atrodo, tik ji girdėjo, ką jis sakė.

-Žinoma,- linktelėjo mergina.- Darysiu taip, kaip liepiate.

Malisa pasitraukė žingsnį atgal ir nuleido galvą tarsi atiduodama pagarbą. Suvokusi, kad ji pasisuka ir artėja link laiptų, kur buvau aš, staigiai apsisukau ir išsliūkinau pro duris. Užėjusi į krūmynus, palaukiau, kol išeis Malisa. Kai mergina dingo už angaro priekio, vėl įėjau vidun į rūsį. Šįkart bėgte nusileidau laiptais ir kiek prilėtinusi nuėjau į tą pačią vietą, kur stovėjo Malisa. Pasisukusi už sienos tamsiame kampe bandžiau ką nors įžvelgti, tačiau ten buvo tuščia. Nė menkiausio kvapo to, su kuriuo mergina kalbėjosi.

Mano širdies dūžiai tarsi sulėtėjo. Ausyse pradėjo zvimbti. Aš buvau teisi apie Malisą. Ši mergina kažką slepia ir tai buvo susiję su manimi.

-Ko nors ieškai?

Atsisukau lyg įgelta. Mane išpylė karštas prakaitas, kai išvydau Malisą.

-Dėžių,- pralemenau ir tada atsikrenkštusi paaiškinau tiksliau.- Manęs prašė atnešti dėžių.

-Jos čia,- draugiškai tarė Malisa ir mostelėjo ranka į prie šoninės sienos sumestas popierines dėžes.

Trumpai šyptelėjusi jai, neva kaip galėjau nepastebėti, nutipenau ir pradėjau dėti dėžes į vieną kitą, kad būtų patogiau nešti.

-Jie jau greitai grįš,- pratarė Malisa, irgi paimdama kelias dėžes. Atsitiesiau laikydama rankose savo krovinį.- Žinau, kad jaudiniesi dėl Hideono. Jis tavo vaikinas?

-Ne,- tuoj pat papurčiau galvą ir nieko nelaukdama pradėjau eiti.

-Judu atrodote labai artimi.- Ji ėjo man iš paskos.- Mergina, kuri turi daugybę rūpesčių užsikrovusi ant savęs, ir vaikinas, kuris padeda jai išgyventi.

Nesusilaikiau nepasukusi galvos į Malisą. Merginos lūpas vis dar puošė draugiška šypsena. Tačiau galėjau sau prisiekti, kad tą akimirką aš pajaučiau nuo jos sklindantį nemalonų šaltį.

-Zona žaidžia su mumis, Dani,- toliau kalbėjo Malisa prisivijusi mane.- Ne visi gali laimėti jos žaidimą.

-Žinau,- tarstelėjau.- Tačiau žmonės turi nepasiduoti.

-Turi omenyje sukčiavimą?- ji pakreipė galvą nusikvatodama.- Prieš atsirandant Naujajam pasauliui įstojau į karinę tarnybą. Man tada tebuvo šešiolika, tačiau vykstant karui bet koks savanoris buvo tinkamas. Visgi kare man nepavyko sudalyvauti. Visada buvau tik atsarginė, o galiausiai karas buvo numalšintas. Taigi Naujasis pasaulis išsiuntė visus dar gyvus kareivius ir tokius kaip aš į Septintąją zoną. Mes buvome netinkami, nes sukčiavome prieš mirtį. Mes išgyvenome karą, o mūsų protai buvo paveikti. Naktimis vis dar sapnuoju košmarus.- Malisa pasuko galvą į mane. Žvelgiau į jos tamsias akis, tarsi kuriose būtų įkalinti siaubingi vaizdai.- O kodėl čia patekai tu? Tu atrodai per gera Zonai.

Kažkodėl krūptelėjau nuo jos žodžių. Nusukau akis tarsi norėčiau nuslėpti tiesą.

-Tikriausiai dėl to ir patekau,- atsakiau tiesmukiškai ir drąsiai žvilgtelėjau į ją.- Juk tik šviesoje įžvelgsi tamsą.

Tai pasakiusi praėjau pirmesnė pro duris ir tiesiu taikymu nuėjau į angarą. Mano pasakyti paskutiniai žodžiai vis dar tebeskambėjo mano galvoje. Nežinau, iš kur jie atsirado mano mintyse, tačiau jie buvo be galo tikslūs.

Aš buvau šviesa, kuri atskleidė Blogį. Tai aš jį pažadinau iš snaudulio ir dabar jis per mane karaliavo Septintojo zonoje.