Blogio miestas

2 epizodas

Likus penkioms minutėms iki darbo pradžios aš jau stovėjau prie neaukštos vielinės tvoros. Ji čia buvo tik dėl vaizdo, juosė visą Aukštutinę aikštę. Tvora be galo sena, tikriausiai pastatyta karo metu. Joje buvo daugybė slaptų plyšių, kurių paskirtis nebuvo aiški, nes labai norėdamas galėjai ją tiesiog perlipti. Be to, tvora turėjo keletą praėjimų, vietoj anksčiau buvusių vartų, kurie dabar buvo nuardyti.

Sustojusi prie nedidelės stačiakampės dėžutės, kuri buvo pritvirtinta prie elektros stulpo, atidariau ją. Tada atsiraitojau rankovę atidengdama ploną metalinę apyrankę ant savo riešo. Kiekvienas čia patekęs buvo apdovanotas šia niekada nenusiimančia apyranke, kurioje buvo visa informacija pradedant nuo gimimo datos ir vietos, baigiant darbu užsidirbtomis valandomis ir nusižengimais.

Pridėjau riešą prie raudono skaitiklio ir sulaukusi pyptelėjimo patraukiau ranką ir vėl uždariau dėžutę. Dar kartą atsigręžiau atgal nužvelgdama priešais esantį kelią, tačiau jis buvo tuščias. Hideonas taip ir nepasirodė.

Nežinau, ar šiuo metu mane apėmė pyktis ar nusivylimas. Galbūt vis dar laikiausi už menkos vilties, kad šis vaikinas yra visai kitoks, kad jis nepasiduos zonos įtakai, tačiau, pasirodo, aš jo visai nepažinojau. Su ta mintimi patraukiau išilgai aikštės nešdamasi su savimi kelis didelius juodus maišus. Šiukšlių rinkimas nors gal ir buvo nuobodus ir šlykštus darbas, tačiau ganėtinai lengvas. O šiukšlių čia visada bus. Ypač tuščioje, dažnai vėjo lankomoje aikštėje.

Tikrosios Aukštutinės aikštės paskirties nežinojau. Čia buvo didžiuliai laiptai, vedantys į dar didesnį baltą pastatą, kuris šiuo metu buvo benamių ir girtuoklių lindynė. Galbūt kadaise šis pastatas buvo svarbus, tačiau dabar Septintojoje zonoje jis nebeturėjo savo vertės. Visa istorija nublanko, o žmonėms tuo labiau ji nebeturėjo prasmės.

Surinkusi visą maišą pageltusių laikraščių lapų, tuščių skardinių, suplyšusių drabužių liekanų bei maisto likučių patraukiau link šiukšlių konteinerių. Jie buvo milžiniški, lyg visas sunkvežimis, tad turėjau gerokai pasistiebti, kad galėčiau įmesti pilną maišą. Kaip tik tuo metu išgirdau kažkokį šlamesį. Iš pradžių pamaniau, kad tai vėjas nešioja šiukšles, tad nekreipiau dėmesio. Tačiau pasitraukusi nuo konteinerio priešais save išvydau senyvą moteriškę. Ji buvo tokia sena, kad jos išbalusi ir susiraukšlėjusi oda atrodė lyg netikra, o pačios senės galvą dengė tik keli pražilę plaukai.

Įprastai būčiau ją palaikiusi vieną iš čia besilankančių benamių. Jos apiplyšusios drapanos tai tikrai bylojo. Tačiau senės akys buvo visiškai baltos, matėsi tik susitraukę vyzdžiai, o jos oda kur ne kur buvo padengta juodomis dėmėmis tarsi lopais. Šiai moteriškei buvo kažkas negerai. Ir ne tik jos išvaizda kėlė šiurpą. Pro jos suskerdėjusias lūpas kilo baltos putos, o tuo pačiu baisus gargimas lyg ji springtų.

Pirmoji man į galvą šovusi mintis buvo apeiti keistąją senę ir nešti kudašių iš čia. Tačiau vos tik spėjau žengti vieną žingsnį senė puolė ant manęs. Neišlaikiusi svorio pargriuvau ant žemės. Bandžiau nuspirti tą raukšlėtą bedvasį padarą, tačiau jis įsikabino nagais į mano drabužius.

-Jis ateis mūsų! Jis ateis...!- rėkė spjaudydamasi senė pagauta keisto transo.

Nesuprasdama jos žodžių reikšmės, stūmiau ją šalin ir saugodamasi senės nagų primerkiau akis. Staiga netikėtai pajutau, kaip ji nustoja mane draskyti. Kai atsimerkiau išvydau šalimais stovintį Hideoną su plokščia lenta rankose. Jis dar kartą trenkė senei į galvą, kol ši parkrito išvertusi akis. Numečiau padarą nuo savęs ir pasitraukusi atsistojau.

Įsitempusi raumenis ir tankiai alsuodama spoksojau į kaulėtą ir susitraukusią senę. Ji gulėjo lyg ką tik būtų ištikta traukulių ir galiausiai amžiams nustojusi judėti.

Girdėjau savo širdies plakimą. Aplinkui buvo pernelyg tylu, tik vėjas šniokštė blaškydamas plaukus.

Galiausiai atsigavau. Jutau šalia savęs Hideoną, jo kvėpavimą. Vaikinas taip pat tylėdamas žvelgė į sunkiai paaiškinamą padarą.

-Ji buvo benamė,- galiausiai ištarė jis atsikrenkšdamas, kad pravalytų gerklę.

Tarsi jo žodžiai galėtų viską paaiškinti, vaikinas numetė į šalį lentą ir pradėjo vilkti negyvėlę už rankos. Tik tada susizgribau, ką jis ruošiasi daryti.

-Hidai, mes ją užmušėm,- sustabdžiau jį įsitverdama į ranką. Hideonas nutvilkė mane savo rudomis akimis.

-Ji benamė,- nukirto jis.- Be to, aš ją užmušiau. Ir ji tave puolė.

Mano rankos nusviro. Hideonas sakė tiesą. Juk ta senė tikrai mane puolė, o jis mane išgelbėjo.

-Jai kažkas negerai,- pratariau stebėdama, kaip vaikinas įmeta negyvėlės kūną į konteinerį tarsi ji būtų bekaulė.- Tos akys ir oda... Man rodos, ji kažkuo sirgo. Gal tai pasiutligė?

Atlikęs apsišvarinimo darbą Hideonas atsisuko į mane. Mačiau jo akyse sumišimą. Lyg jis pats negalėtų patikėti tuo, ką matė.

-Tiesiog pamiršk tai,- įsakė jis.- Niekas neturi žinoti, kas čia įvyko.

-Bet ji galėjo būti ligos šaltinis,- nepasidaviau. Negalėjau taip visko paleisti. Juk reikėjo išsiaiškinti, kas tai buvo. Galbūt Septintojoje zonoje įsivyravo koks virusas.

-Dani,- įrėmė Hideonas į mane šaltų akių žvilgsnį. Jos atrodė tarsi bedugnė. Paslaptinga, įtraukianti bedugnė.- Saugumas mus gali dėl to uždaryti. Nesvarbu, ar ji buvo pamišėlė, ar ligos nešiotoja. Prižiūrėtojai viską darys, kad tik mus užčiauptų.

Nerimastingai suraukiau antakius. Nebeturėjau kaip paprieštarauti Hideonui. Septintosios zonos prižiūrėtojai, oficialiai vadinami Saugumiečiais, čia nebuvo labai mieli ar pasiryžę apsaugoti savo žmones. Zona pavertė juos valdžios ištroškusiais despotais.

-Gerai,- sutikau nuleisdama galvą.

-Tau nieko nenutiko?- paklausė Hideonas, kai situacija aprimo. Jo balse girdėjau susirūpinimą.

Mudu labai mažai bendraudavome, tačiau neišvengdavome susitikimų. Dažniausiai tik aš rodydavau norą. Hideonas buvo per daug uždaras, kad galėčiau patekti į jo vidinį pasaulį. Tačiau tiksliai žinojau vieną dalyką - vaikinas nebuvo pasidavęs blogiui.

-Ne,- tarstelėjau papurtydama galvą. Tada greitai užsikišau plaukus už ausų.- Ačiū. Nemaniau, kad ateisi.

Hideonas staigiai pasuko galvą į mane. Jo akys išsiplėtė tarsi aš būčiau pasakiusi ką nors netinkamo. Tačiau netrukus vaikinas nusisuko.

-Aš ir neketinau ateiti,- ištarė jis tarsi jausdamas kaltę.- Tiesiog žinau, kiek stengiesi man padėti. Norėjau tave sutikti, padėkoti už viską ir pasakyti, jog aš nenoriu, kad per mane papultum į bėdą. Tad daugiau taip nedaryk. Neberašyk manęs darbui.

Pajutau, kaip manyje kyla pyktis. Stengiausi visai ne dėl jo. Zonoje gyveno ne tik tikri nusikaltėliai, bet ir per klaidą papuolę žmonės, kurie neįtiko Naujajam pasauliui. Todėl negalėjau matyti, kaip geri žmonės vargsta pasiduodami. Zona buvo ta vieta, kur visi prarasdavo viltį ir norą gyventi. Čia visi buvo mirę iš vidaus.

-Tada prasmek tu skradžiai,- tariau su kartėliu ir pasisukdama į kitą pusę nuėjau.

Visgi nors ir pajaučiau panieką Hideonui, kuris neįvertino mano gero noro padėti, žinojau, kaip ir jis pats, kad nepasiduosiu. Tikriausiai buvau tokia vienintelė visoje Septintojoje zonoje. Kaip kvailė vis dar bandžiau įsivaizduoti kitokį gyvenimą. Kur kas geresnį. Deja, pamažu manyje vis nyko gebėjimas suvokti, ką reiškia geresnis gyvenimas.