-Na ir ką sugalvojai? - nekantravo Lis.
-Tu eisi į tą vakarėlį ir puikiai praleisi laiką su draugais.. O aš... aš nepražūsiu viena, plius tėvų šiąnakt nebus, - sukikenau.
-Tu tikrai nieko prieš, kad aš išeisiu ir paliksiu tave vieną? - greitai sumalė.
-Taip ir dar užstosiu jei ką prieš mamą. Jei tau paskambins mama, pasakyk, kad man paskambintų.
-Myliu, myliu, myliu, myliu tave! Tu geriausia!
Girdėjau, kaip kažkas trankosi į grindis. Supratau, kad ji šokinėja iš laimės. Nusišypsojau. Ji laiminga.
-Gal nori užkąsti? - paklausė, bet man nespėjus atsakyti... - Žinoma tu nori!
Lis griebė mane už rankos ir nusitempė. Tikriausiai į virtuvę. Taip, neklydau. Išgirdau, kaip atsidarė šaldytuvas.
-Turime... sūrelių, kiaušinių, kepsnių, pyrago... - vardijo. - Valgysime kepsnius.
Girdėjau, kaip ji ištraukia juos ir padeda ant stalo. Tada dar suskambėjo kelios lėkštės. Mikrobangų krosnelės garsas. Supypsėjo mikrobangų krosnelė. Užuodžiau skanų kvapą.
-Skanaus, - ji man palinkėjo ir šiek tiek padedant jai pavalgėme. - aš suplausiu indus. Ką norėsi veikti po to?
-Nežinau, sugalvosime. O jūs su Džeku jau ką rezgat? - paklausiau.
-Ta prasme? - pasimetė.
-Naa.. Fiti miti, - nusijuokiau.
-Beata! - suriko ji. - Nejuokauk, mes dar net ne pora... kol kas...
-Kol kas? - pakėliau antakį.
-Nu ką žinai, kas bus ateity...
-Būsite pati mieliausia pora, kokia tik esu ma... - nutilau. - būsit nerealūs.
Nusijuokiau, bet jaučiau, kad ašaros tuoj paims viršų.
-Einu į kambarį.
Ir vėl graibydama orą nuėjau į kambarį. Susiradau lovą ir įkritau į ją. Įsikniaubiau į pagalvę. Aš akla ir aš niekam nereikalinga. Vaikinas mane metė, vos tik sužinojo, kad aš akla. Puikus gyvenimas, ne?
-Ar galiu užeiti? - pasibeldė Elis.
-Taip, - greitai nusivaliau ištryškusias ašaras.
-Man gal geriau neiti? - atsisėdo šalia manęs ir apkabino per pečius.
-Ne, tu eisi ir sužavėsi savo būsimą vaikiną, - nusijuokė.
-Ak, nenoriu tavęs palikti vienos...
-Eik, tu privalai! Aš žinau, koks tas vakarėlis svarbus.
-Tikrai nepyksi? - numykiau.
-Ne, - nusijuokiau ir apkabinau ją.
-Tai lekiu aš... ruoštis...
-Bėk, - nusijuokiau dar kart.
Ji išėjo. Likau vėl tamsoje ir tyloje. Ramybė. Labai nemaloni ramybė. Atsiguliau. Man buvo nuobodu. Negalėjau nei skaityti, nei prie kompiuterio sėdėti, negalėjau bendrauti su žmonėmis per internetą ar mobilųjį. Negalėjau nieko daryti. Net nepajutau, kaip užsnūdau.
-Beata! - purtė mane ir žadino Lis balsas.
-Taip?
-Aš jau išeinu, bet galiu neiti, tik pasakyk.
-NE! Privalai eiti!
-Ačiū, - pakštelėjo mažą bučiuką man į žandą.
-Lėk tik, - suikikenau.
Žingsniai nutolo. Lauko duris užsidarė. Pagaliau aš viena. Galvojau apie viską. Apie savo gyvenimą ir etc. Din, don, din, don, din, don, din... suskambėjo durų skambutis. Jis skambėjo labai dažnai, daug ir nervinančiai. Tai Lis. Tėvai visąlaik turi savo raktus, o jei kas kitas ateitų jam užtektų mandagumo paspausti skambutį tik kartą. Lėtai nusileidau. Skambutis nenutilo. Sugrabaliojau durų rankeną. Radau raktą. Pasukau jį. Palenkusi rankeną stumtelėjau duris. Pasitraukiau nuo durų ir nusišypsojau jai plačia šypsena. Tyla. Užsidarė duris ir suspragsėjo užraktas.
-Lis, ko taip anksti grįžai?
-Aš ne Lis, - atsklido tikrai ne Lis balsas.
