Tyla ir tamsa... Vėl. Nekenčiu šio jausmo. Sebastianas išėjo prieš... kažkiek laiko. Būnant aklai sunku gaudytis laike. Jaučiuosi depresuota. Jaučiuosi visų atstumtą. Taip norėčiau vėl ant savo riešo pajusti šaltą... Mano mintį nutraukė melodija - telefono skambutis. Susiradau jį. Paspaudžiau pagal mane žalią mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies.
/Beata/ - Alio?
/sb/ (somebody) - Sveika, Beata. Čia Sebastianas.
/Beata/ - Labuks.
Plačiai išsišiepiau. Jis paskambino pačiu laiku. Jau buvau bemąstanti apie nieko gero nežadančius veiksmus.
/Sebastianas/ - Linksma kokia, - nusijuokė. - Ką veiki?
/Beata/ - M.. nieeko. O ką siūlai?
/Sebastianas/ - Nežinau... Gal norėtum nueiti ledų pavalgyti?
/Beata/ - Žinai... Pas mane šaldiklyje yra be proto skanių ledų. Gal atvažiuotum pas mane? Namie nieko nebus, - sukikenau.
/Sebastianas/ - Lauk manęs, atvažiuosiu kokia... už pusvalandžio.
/Beata/ - Ok. Laukiu.
Pyyp. Pyyp.
Pašokau iš lovos. Šiaip ne taip išėjau iš kambario ir pasileidau bėgti koridoriumi. Neapskaičiavau ir nusiridenau nuo laiptų.
-Aaa! Mano koja! - sucypiau.
-Brangute, ar tau viskas gerai? - mama paklausė.
-Mano koja, - susiėmiau už čiurnos. - nieko, man viskas gerai. Tik taip pamąsčiau, kad jūs senai praleidote šeimos vakarą be manęs, - kažką suvėliau.
-Ką?
-Na, gal jus norėtumėte su tėčiu ir Lis kur nors nueiti? Dabar.
-O tu kaip?
-Na aš... nežinau...
-Jau pasikvietei tą savo berniuką? - nusijuokė iš kažkur atsklidęs tėvo balsas.
Energingai linktelėjau galva.
-Nu gerai, gerai, paliksime jus vienus. Tik duok padėsiu tau atsistoti.
Tėtis bandė mane pastatyti ant kojų, bet kojos gėlimas to neleido. Tėtis paėmė mane ant rankų ir paguldė ant sofos.
-Prisidėk, - paliepė mama.
Ant kojos pajutau šaltį. Kaip spėjau ledą. Suinkščiau. Brr... Šalta.
-Pasilaikyk, - liepė mama.
Rankomis radau tą ledukų krūvą. Din Don! Skambutis pranešė apie svečią. Ar jau praėjo pusvalandis ?
-Aš atidarysiu! - suriko Lis. - Omg!
Huh?
-Omg! Čia Zaaa..... - jos balsas nutilo.
Dar kartelį. HUH?
Išgirdau tylų šurmulį.
-Ouu.. M... - kažką mekeno Elis. - užeik, Sebastianai.
Jis atėjo. Išsišiepiau. Jis nepermėtė manęs.
-Eik į svetainę, štai tos duris, - nurodė tėvas.
-Sveika, gražuole.
Vau. Šito nesitikėjau. Nusišypsojau.
-Kas nutiko ? - jo balse jautėsi rūpestis.
-Ai....
Man nespėjus atsakyti mane nutraukė iš kažkur atsiradusi sesė.
-Ji taip nudžiugo, kad ateisi pas ją, kad kai bėgo išvaryti mūsų nudribo nuo laiptų, - nusijuokė.
Paėmiau pagalvę buvusia už mano nugaros ir mečiau link tos pusės iš kur sklido balsas.
-O tu taikli , - sukikeno Sebastianas ir pajutau, kaip jis pakelia mano kojas.
Atsisėdo ant sofos ir mano kojas užsikėlė ant savųjų.
-Na, tai kas tau buvo.
-Manau girdėjai Lis paaiškinimą, - nusišypsojau.
-Tai tai tiesa? - sukrizeno.
-Nežvenk, - primečiau supykusią.
-Sorry, pupa.
Vis dar laikiau tą maišiuką su ledukais ant kojų. Padėjau galvą ant Sebastiano krūtinės ir patogiai įsitaisiau. Bet iš kart grįžau į buvusią padėti.
-Kažkas negerai? - paklausė.
-Sorry, esu įpratus glaustytis prie žmonių, - sukrizenau. - turiu galim sakyti katės charakterį. Mėgstu meilumą ir nebijau parodyti savo nagų, - suprunkščiau.
-Man jis patinka, - pajuntu, kaip raustu.
Jis apkabino mane per liemenį ir prisitraukė mane prie savęs. Awwwh.
-Žinai ką? - paklausiau ir iš kart atsakiau. - tu perdėtai mielas.
Jis nusijuokė.
-Tu ir labai miela, - bakstelėjo man į nosį. - o ką norėtum nuveikti?
-Gal. Nežinau.
-Ką tu mėgsti?
-Karšta šokoladą arba arbatą ir ilgą, bei nuoširdų pokalbį jaukioje atmosferoje, - pagalvojusi tariau.
-Tai taip ir padarysime! - suriko tyliai, kadangi namie dar buvo mano šeimyna.
Nusišypsojau jam.
-Kiek tau metų? - paklausiau.
-Man 19. Tau ?
-Man tik 18. Bet rugpjūčio 17-ta man bus devyniolika. O tu studijuoji kažką?
-Ne. Nelabai randu laiko. Mat, na. Tai sunku paaiškinti. O kaip tu pati.
-Neskaitant to, kad dabar vasarą... Ne, aš nieko nestudijuoju ir nelankau mokyklos. Būnant aklai nelabai rasi veiklos.
-Vaikai, mes išeiname ! - suriko tėtis ir duris užsidarė.
Taip prasidėjo mūsų pokalbių vakaras....
