Sutrikusi pašokau nuo durų. Suveikė refleksai ir aš prisiglaudžiau prie sienos. Giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. Iš baimės širdis akimirkai sustojo, o po to pradėjo daužytis. Nurijau gumulą atsiradusį gerklėje. Ką daryti?
-Dinkite iš čia, - sukoščiau pro sukastus dantis.
-Atleisk, - atsiprašė. - bet man labai reikia tavo pagalbos. Mane persekioja. Daug merginų. Jei jos mane suras... - giliai kvėpavo.
Jis plėšikas? Vagis? O gal maniakas? Mintyse šmėstelėjo visa kas tik gali nutikti. Jutau prieš veidą silpną vėjelį.
-Tu mane matai? - paklausė.
-Ta-aip, - sumikčiojau.
Aš jam pamelavau? Kokia to buvo prasmė?
-Ar galiu čia pabūti, kokį pusvalandžiuką?
-E-e-e, - mikčiojau. - Ta-aip. Manau.
-Ačiū, - padėkojo.
Širdis vis dar plakė, kaip išprotėjusi. Nuleidau galvą. Visgi jis nežino, kad aš akla. Išgirdau, kaip jis pameta į šoną batus.
-Na, tai mes taip čia ir stovėsime? - paklausė.
-Mmmm? - pasimečiau, bet greitai 'atsigavau'. - ne, ne.. Eime.
Ėjau. Viena ranka liečiau sieną. Taip nuėjome iki svetainės.
-Prašau, prisėsk, - parodžiau ton pusėn, kurioje turėjo būti sofa.
-Mhm, - numykė.
-Tu akla, tiesa? - paklausė ir atsiduso.
Ko jis dūsauja? Akla aš, ne jis.
-Ne, - bandžiau išsisukti.
Nenorėjau prisipažinti, kad jam melavau.
-Nejaugi? - sarkastiškai paklausė.
Sutrikau.
-Kiek pirštų rodau? - paklausė.
Dar labiau sutrikau ir visiškai pasimečiau. Kramčiau apatinę lūpą, o akyse susikaupė tas sūrus skystis - ašaros. Bijojau jo. Velniškai bijojau.
-Tu akla, - tėškė faktą.
Nuleidau galvą ir pradėjau greitai mirksėti. Po kelių akimirkų ašaros, kaip ir pranyko nespėjusios nusiristi mano skruostais. Pajutau šiltą odą, o jei tiksliau šiltą ir švelnų pirštą po smakru. Jis nestipriai kilstelėjo mano galvą.
-Nagi, juk viskas gerai, taip? - paklausė švelniai. - Viskas gerai...
Greitai palinksėjau ir dėl saugumo atsitraukiau nuo to žmogaus.
-Tu bijai manęs? - paklausė.
Įsikibau į sieną. Jaučiausi drąsiau, kai į kažką laikiausi. Trūktelėjau pečiais.
-Tau nereikia manęs bijoti. Aš tavęs nenuskriausiu.
Tie žodžiai tikrai nepadrąsino. Juk būna tokiu vagių / maniakų / kitokių blogiukų, kurie taip sako?
-Tai koks šios gražuolės vardas? - paklausė, tikriausiai bandydamas nukreipti mano mintis.
-Aš, Be-Bea-Beata, - išmikčiojau.
-Malonu, Beata, aš Za... aš Sebastianas.
Šyptelėjau. Pradėjo skambėti telefonas. Skambina mama. Atpažįstu iš skambučio melodijos. Jau nutuokiau apie ką jį. Bet ką jai pasakyti?
-Sebastianai, man reikia tavo pagalbos, - kreipiausi į jį.
