Atsidusau ir atsigėriau arbatos.
"Gal galim susitikti? ;)"
Perskaičiau žinutę ir aiktelėjau. To man buvo per daug. Nežinau kada galėsiu ir ar sugebėsiu jam atleisti. Atsidusau. Bijojau su juo susitikti. Bijojau, kad suvoksiu, kad tai visiška tiesa... Rašant žinutes galiu apsimesti, kad tai tik pasaka. Kad tai tik mano kvaila fantazija. Bet kita vertus, directioner pusė veržėsi iš manęs.
"Galbūt ne šiandien."
Visgi nepasidaviau savo directioner pusei.
"Kur tu esi? Man reikia tave pamatyti."
Nesitikėjau gauti tokią žinutę. Aš tikrai nenorėjau rašyti kur aš!
"Ar tu namie?"
"Ne."
Atrašiusi uždariau kompiuterį ir lengviau atsidusau. Padėjau jį atgal į tašę ir atsigėriau porą gurkšnių arbatos. Atsistojau ir nuėjau link lentynų. Skaičiau pavadinimus ant knygų nugarėlių. Ištraukiau patraukliausiai atrodančią knygą ir praverčiau ją. Paskaičiau aprašymą. Atsidusau ir pasiėmiau knygą paskaitymui. Grįžau ir vėl įkritau į sėdmaišį. Atsiverčiau knygą ir pasinėriau į skaitymą. Perskaičius keturiasdešimt septynis puslapius išgirdau suskambant varpelius virš durų. Nekreipiau dėmesio. Galbūt koks žmogus čia užėjo paklausti kelio ar susirasti kokią knygą. Toliau 'įlindau' į knygą. Pro nugarą prabėgo keisti šiurpyliukai, kai pajutau, kad kažkoks žmogus atsisėdo netoli manęs. Kvapas pasiekė mano nosį ir aš krūptelėjau supratusi kieno tai kvapas. Išsigandusi bijojau net pajudėti. Tai Sebastiano kvepalai. Tai yra Zayn.. Taip.. Sebastiano vardas Zayn. Apsimečiau, kad jo nepastebėjau ir skaičiau toliau. Bet užplūdusios mintys neleido suprasti nei vieno parašyto žodžio. Skaičiau tą pačią eilutę mažiausiai penkis kartus, kai išgirdau balsą privertusį mano širdį plakti kelis kartus greičiau.
-Tai tu elgsiesi lyg manęs čia nebūtų? - paklausė.
Pradėjau drebėti ir nesugebėjau nieko daugiau daryti tik žiūrėti į vieną raidę. Mano sutrikusi sąmonė nė nesuvokė kokia tai raidė.
-Uh, - atsiduso.
Nors jo ir nemačiau, galėjau prisiekti, kad jis ką tik prabėgo ranko pro plaukus.
-Beata, - kreipėsi į mane. - Tu negali elgtis, lyg manęs čia nebūtų.
Aš nesielgiau taip lyg jo čia nebūtų! Jei jo čia nebūtų aš ramiai skaityčiau, o nedrebėčiau ir negalėčiau pajudėti!
-Prašau, kalbėk su manimi, - jo balsas buvo girgždantis ir maldaujantis.
Rankos pačios užvertė knygą, prieš man tai suvokiant. Akių vis nedrįsau pakelti į jį, tad žiūrėjau į jo batus.
-Ar tu manęs bijai? - jo balsas buvo pilnas nustebimo ir baimės.
-Ne, - atsakiau, bet tai išėjo tylus šnabždėjimas.
-Ar tu gali pažiūrėti į mano akis, - jis atsiklaupė prieš mane.
Sukaupusi visą drąsą pakėliau žvilgnsį. Jo akys buvo tokios rudos. Tokios tobulos. Tokios gilios... Nagrinėjau jo akis visai užsimiršdama, kad jis mane mato.
-Gerai.. - nutęsė. - Tu neturi manęs bijoti. Tu neturi drebėti.
-Tu turi gan stiprų efektą man, - atsakiau.
Jis nusijuokė tuo giliu juoku, kurį šitaip myliu.
-Ar galiu paimti tave už rankos? - paklausė.
Nieko neatsakiau, bet jis vis tiek surizikavo paiimdamas mano delną į savąjį.
-Kaip mane radai? - paklausiau.
-Tu dabar esi karščiausia tema tarp directioner. Mačiau tavo nuotrauką, kai tu įėjai į šį knygyną.
Jo ranka šildė manąją. Tyloje nagrinėjau kiekvieną jo veido detalę. Kiekvieną randelį ar raukšlelę... Jo akys, blakstienos, antakiai, nosis, smakras, neilga barzda, ir lūpos. Tos lūpos, kurias bučiavau ir kuriomis buvau bučiuojama. Jis jas apsilaižė. Žinojau, kad turėjau patraukti žvilgsnį, ištraukti savo ranką iš jo ir nueiti. Bet to nepadariau. Lėtai, slinkdama jo rankomis padėjau savo rankas ant ko pečių. Jis pesilenkė link manęs, o aš lenkiausi atgal, lyg bijodama jo bučinio. Mano nugara atsirėmė į sėdmaišį ir jis sušnarėjo. Zayn pasilenkė ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Kūną nudielgė pažįstamas jausmas. Prisiminiau visus bučiunius, kai dar buvau akla.. Kadangi bemąstydama neatsakiau į jo bučinį jis šiek tiek atsitraukė nuo manęs, paleido mano ranka ir delnais atsirėmė į sėdmaišį, kuris po jo rankomis šnarėjo. Išsigandusi staiga apnykusio šalčio sugriebiau jo skruostus ir pritraukiau jį prie savęs. Pati pradėjau jį bučiuoti. Jis atsakė į bučinį. Šiek tiek pakėliau savo liemenį pilvuką prispausdama prie jo, tad jis galėjo apkabinti mane per liemenį. Ignoravau bėdimą delnuose. Jo barzda man nemaišė, bet tai buvo kažkas naujo ir neįprasto. Bet tuopat malonaus ir keisto.
