-Turi vaikiną? - paklausė.
-Nee, - nutęsiau. - o tu? Ta prasme, ar turi mergina, - sukrizenau.
-Nu kaip ir ne...
-Kaip ir ? - pakėliau antakį.
-Nu neturiu.. Neseniai išsiskyriau...
-Jei jūs išsiskyrėt reiškia nebuvot sutverti vienas kitam.
-Na taip, - žiauriai mielu balseliu tarė. - o tu turėjai vaikiną?
-Nu teip, bet .... mes jau metai, kaip išsiskyrę.
-Dėl ko išsiskyrėt?
-Ai, nesvarbu...
Tai vis dar skaudi tema. Bet po velniu, kai tave permeta dėl tavo neįgalumo tikrai nėra malonu...
-Nenori pasakoti - nereikia.
-Turi broliu, seserų? - paklausiau nukreipdama temą.
-Turiu tris.
-Awwwh, - numykiau. - Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
-Mėgstu... dainuoti... ir... ehm... matai... nežinau... Dažniausiai būnu su draugais, manau.
-Manai? - nusijuokiau.
Turiu kvaila įprotį. Nežinau kodėl, bet prie kai kurių vaikinų negaliu nustoti juoktis. Maybe čia kokia liga?
-Nežinau, jaučiuosi susivėlęs.
-Tai susišukuok, - pavarčiau savo niekam tikusias akis.
Jis pradėjo isteriškai (na ta prasme daug ir garsiai... ir daug) juoktis. Sutrikau.
-Kas?
-Aš ta prasme... ne dėl plaukų.. tiesiog nesudėliojau minčių ir... ir... - jis nebaigė savo sakinio ir toliau žvengė.
Na aš užsikrėčiau nuo jo ir dar supratau ką pasakiau. Pasekiau jo pėdomis ir pradėjau juoktis. Po kokių gerų penkių minučių aprimome.
-Ok, einu tau, gražuole, padarysiu arbatos.
Jis pakilo nuo sofos. Žingsniai nutolo. Prikandau lūpą. Patraukiau maišiuką su ledukais nuo skaudančios kojos ir, radusi laisva ranka stalą, ledukus padėjau ant jo. Kodėl Sebastianas man toks mielas?
-Prašau, padėsiu puodelius ant stalo, kad atvėstų. Ok?
-Mhm.
-O Dievulėliau! Tavo koja patinusi.
-Bus man lakstyti po namus aklai, - suniurzgėjau ant savęs.
Jis vėl atsargiai užsikėlė mano kojas sau ant kelių. Aš atsiguliau ant sofos. Pajutau, kad jis prisijungia prie manęs. Nemoku jums pasakyti kas tai per jausmas. Nors Sebastianą pažįstu dar tiek mažai... nuo jo sklinda energija. Keista, bet tuo pačiu ir maloni. Jis turi keistoką, bet malonų kvapą. Nepagalvokit, kad aš kokia psichopatė ir uostau jį. Bet neužuosti jo neįmanoma. Jis kvepia nerealiai skaniais vyriškais kvepalais (kurie veda manau visas merginas iš proto, taip pat ir mane), šiek tiek tvyroja silpnas tabako ir mėtinės gumos kvapas. Bet viskas kartu taip susiderina. Aš jau pamilau tą kvapą. O jo balsas. Toks gilus ir duslus...
-Kokios spalvos tavo akys? - paklausiau nutraukdama tylą.
-Rudos.
-O plaukai?
-Juodi ... su geltona sruogele.
Okey, okey... Vaikinas + vyriški kvepalai + tabako ir gumos kvapas + šokoladinės akys + tamsūs plaukai su blondiniška sruogele.... Gerai, kad aš jo nematau. Manau bučiau apalpusi nuo jo ... Jei jau jo kvapas man susuka galva.
Gerai. Aš esu beprotė. Aš kalbu apie vaikino , kurį pažįstu vos kelias dienas kvapą. I'm weird'oo.
-Sebastianai... Ačiū tau...
-Už ką? - sutriko.
-Neįsivaizduoju kaip, bet tu per tą mažą laiko tarpą mano gyvenimą padarei, šiek tiek tokį koks jis buvo... kažkada...
Nežinau, kodėl taip jam pasakiau, bet dar labiau nesupratau savęs, kai jį apkabinau...
