-Prašyk ko tik reikia, - maloniai pasakė.
-Apsimesk, kad tu esi mano draugas ir atėjai manęs „pagloboti" - parodžiau pirštais kabutes.
-Mmm, oke.
Šyptelėjau ir išsitraukiau telefoną. Paspaudžiau atsiliepimo mygtuką. Ir iš kart patraukiau telefoną kokį metrą nuo savęs. Neklydau, mama pradėjo rėkti.
/Mama/ - AR TU VISAI NUPUŠAI? KAIP TU LIEKI NAMIE VIENA, KAI ELISHABETH BASTOSI KAŽKUR PO VAKARĖLIUS?
/Beata/ - Mamyte, nurimk. Aš ne viena. Aš pasikviečiau draugą.
/Mama/ - Ką pasikvietei?
/Beata/ - Tokį Sebastianą. Tu jo nepažįsti.
/Mama/ - Aš noriu su juo pakalbėti.
/Beata/ - Nu, Maam, - numykiau. - nedaryk man gėdos. Dar pamanys, kad manimi nepasitiki, bet... še, imk.
Ištiesiau ranką su telefonu į orą. Pajutau, kaip iš mano rankų ištraukiamas telefonas.
/Sebastianas/ - Laba diena, - mandagiai pasisveikino.
/Mama/ - Oh.. Sveikas.
Girdėjosi mama pasimetė. Tyliai sukikenau.
/Mama/ - Sebastianai norėčiau....
Toliau nebegirdėjau. Išgirdau šiek tiek tolstančius žingsnius. Ooorgh.
/Sebastianas/ - Taip, gerai... Naaa... gerai, jei reikia galiu manau... mhm... mhmm.. Taip, supratau... Viso gero.
-Prašau, - jis paėmė mane už rankos ir į delną įgrūdo telefoną.
-Ačiū, - atsidusau ir šyptelėjau.
-Ta mama man liepė pasilikti... - ką mano mama mano? - per naktį...
-Ką?
-Tavo mama sakė, kad tavo spintoje yra tavo spintoje yra tavo pusbrolio rūbų... ir...
Jaučiau, kad jam gėda.
-Supratau, - numykiau. - Eime, parodysiu...
Nenorėjau, kad jis čia būtų.. Ypač visą naktį. Vėl liesdama sieną nuėjau į kambarį. Atidariau duris. Įėjau.
-Spinta ten, - parodžiau link tos pusės, kur buvo spinta.
-Tau patinka „One Direction" ?
Ak, tikrai... juk mano sienos apklijuotos įvairiais plakatais. Pagrinde 1D plakatais.
-Kaip čia pasakius... patiko...
-Tai kas nutiko, kad nebepatinka?
-Na... - mintyse rezgiau atsakymą, bet kai nieko doro nesugalvojau tiesiog atsidusau. - sunku paaiškinti..
-Kodėl?
-Naa... Tiesiog.. Eik persirengti. Tada gal pakalbėsime.
Susiradau lovą. Atsiguliau. Oooohh.. tas jausmas, kai išsitiesi ant minkštos lovos.
-Mmm.. Tu nieko prieš, jei aš persirenginėsiu... čia.. na tu supranti...
-Aš akla, gali rengtis drąsiai, - atsakiau ir užsimerkiau.
Jis persirenginėjo, o aš gulėjau. Kaip paaiškinti, kodėl aš nebesu ta 'crazy directioner'? Gal sakyti tiesą? Bet pasirodysiu, kaip kvailė.
-Na, tai? - pertraukė mano apmąstymus.
-Aa?
-Papasakok, kas nutiko su tais One Direction?
-Oooooh, - suniurzgėjau. - kodėl tau taip rūpi?
-Nežinau...
-Ok. Klosiu tau visą tiesą. Taaaaaaaigi.. - nutęsiau ir pradėjau pasakoti. - prieš pora metų aš buvau... švelniai tarus pakvaišusi dėl jų. Buvau Directioner. Buvau jų gerbėja nuo pat X-faktor. Tėvai manė, kad tai greitai praeis.. Bet tai tęsėsi ilgai. Na, gal nepasakosiu, kaip ten buvo.. Manau tau neįdomu.
-Ne, ne.. Pasakok viską.
-Na. Kasdien turėdavau klausytis jų, žiūrėdavau į jų foto, ieškodavau faktų ir etc. Žinojau kiekvienos jų dainos žodžius. Turėjau net kelis FaceBook puslapius. Kūriau istorijas, imagine. Per dieną parašydavau kiekvienam berniukui po tweet. Jie nebuvo, kaip kitų : pafollowink mane. Paklausdavau, kaip jiems praėjo diena ar panašiai ir tik gale paprašydavau, kad pafollowintų, jei gali. Bet visi tie tweet buvo beverčiai. Ir taip kažkaip išėjo, kad vieną dieną ėjau po pamokų į miestą. Man reikėjo nueiti iki mamos darbo. Ir einant aš pamačiau juos. Penkis vaikinus, nuo kurių balsų širdies dūžiai padažnėja. Greitai išsitraukiau tušinuką ir užrašų knygutę. Jie į mane visi pažiūrėjo. O aš jiems išsišiepiau ir pradėjau eiti arčiau jų. Jie dar šiek tiek pažiopsojo nepatenkintais veidais ir nusisukę nuėjo. Mane jie paliko durnės vietoje. Širdis atrodo plyšo. Bet plakatų ar kitokio šlamšto tiesiog nekyla ranka išmesti.. Na supranti.. O tau pačiam jie patinka?
-Na, - pasimetė. - grupė, kaip grupė...
Vietoj atsakymo tik šyptelėjau jam.
-Manau jau laikas miegoti.
Prisipažinsiu, išsipasakojus šiek tiek palengvėjo. Tarp mūsų įsivyravo tyla. Ir ne ta, kuri yra jauki.
-Kur man miegoti? - po kelių minučių paklausė.
-Manau tėvų kambaryje, - numykiau.
-Matai yra tokia bėda. Aš ne ekstrasensas. Aš nežinau kur tas kambarys, - nusijuokė.
-Tiesa. Jis priešais šitą.
-Ačiū.
Jis išėjo. Atsistojau nuo lovos. Nusiėmiau kelnes, maike. Likau po apatiniu trikotažu. Išgirdau beldimąsi.
-Beata, - įėjo. - ooch, atsiprašau. Aš nežinojau.
-Nieko, kas nutiko?
-Tik norėjau pasidomėti ar nieko netrūksta. Ar tau reiktų padėti?
-Ne, man viskas gerai. Labanakt, Sebastianai.
Užsidarė duris ir žingsniai nutolo. Šyptelėjau sau. Jis malonus vaikinas. Bet ką gali žinoti. Gal naktį susirinks prabangius ar taip kokius daiktus ir pasipustys padus. Įlipau į lovą ir savo kūną užklojau kaldra. Įsitaisiau patogiai ir užmerkiau akis.
