-Mmm, kaip skanu! - pilna burna prakalbo Lis.
-Yeah, - su apsimestine laime pasakiau.
Suvalgiau paskutinį picos kąsnį.
-Noriu traškučių, - pasiskundė Lis.
-O aš noriu mano meškiukų! - suplojau rankomis ir pasiėmiau guminukų pakelį.
-Nepasidalinsi? - paklausė.
-Ne.
Atsistojau pasiėmiau kolos buteliuką ir grįžau į kambarį. Uždariau ir užrakinau duris. Ramybė. Praplėšiau pakelį ir įsidėjau vieną meškiuką į burną. Visgi nusprendžiau, kad aš per daug priklausoma nuo twitter, kadangi nepraėjus nė dešimt minučių jau stebėjau kompiuterio ekraną. Nauji 7 followers. Truktelėjau pečiais ir numojau ranka. Iki tol, kol pastebėjau, kad gavau naują, privačią, žinutę. Nustebau pastebėjus Zayn Malik vardą.
"Brangioji, kaip jautiesi? Aš labai atsiprašau už savo fanes. Tu to nenusipelnei! Myliu tave, Beata, ir neleisiu joms taip kalbėti apie tave. Beje, ar tai tiesa, tu matai? xx"
Nieko nelaukus atrašiau:
"Nevadink manęs taip, pasitaupyk šias meilias kalbas savo būsimai merginai. Kaip jaučiuosi? Jaučiuosi labai prastai. Aš jas suprantu. Esu, tai yra buvau, jų 'konkurentė', nesu kokia gražuolė ir panašiai. Zayn, tu nieko negali padaryti. Jos JAU taip kalba apie mane. Taip, aš matau. Operacija buvo sėkminga! Uh. Nėra teisinga tai sakyti, bet manau tu nusipelnei tiesos. Zayn, myliu tave taip pat. Tik tai jau nebeturi prasmės.xx"
Neilgai trukus gavau atsakymą: "Nešnekėk taip! Tu ESI graži! Ir patikėk, aš tikrai galių KĄ NORS padaryti. Dar nežinau kaip, bet prisiekiu, jos tave pamils! Džiaugiuosi dėl tavo operacijos. xx"
Nespėjus atrašyti gavau naują jo žinutę : "Myliu tave ir tikiuosi sugebėsi man atleisti...xx"
Atsidusau ir atrašiau : "Nežinau kaip bus. Zayn, gyvenimas nenuspėjamas!xx"
Visą mūsų pokalbį mano veide žaidė nuoširdi šypsena.
"Ar tai reiškia, kad galbūt kažkada aš gausiu antrą šansą?"
Nieko neatrašiau, išjungiau kompiuterį. Buvo per daug įtampos. Pažiūrėjau į sieninį laikrodį. Dešimt... Gal jau eiti miegoti? Nutariau, kad tai bus geriausia. Persirengiau ir nulipus į apačią palinkėjau saldžių sapnų sesei ir nuėjau miegoti. Jei jus klausiate kur mano tėvai, tai pranešu, kad jie išvažiavo pas tetą Holly.
Ryte atsikėlus greitai nusiprausiau ir persirengiau, eilinį kartą į paprastus rūbus, tai yra treningines pilkas kelnes ir juodą džemperį. Buvo ankstyvas rytas, na ne toks jau ir ankstyvas, dešimta ryto. Nuskubėjau į knygyną. Taip pat šį kartą pasiimdama ir laptopą. Džiaugiausi, kad ten nuėjau be jokių nuotykių.
-Sveika, Beata, - nusišypsojo Gianna.
-Labas, Gianna, - pamojau.
-Gersi arbatos?
-Būtų gerai. Kaip ir vakar, buvo labai skanu, - nusišypsojau.
Ji linktelėjo ir nuėjo daryti arbatos. Aš atsisėdau, na tiksliau įkritau į sėdmaišį (ar kaip jis vadinasi). Išsitraukiau laptopą ir įsijungiau jį. Turėjau atsakyti Zayn, kol neišprotėjau. Net sapnavau tą klausimą. Damn, aš tikrai išprotėsiu. Vien tik tas kompiuterio įsijungimas mane erzina.
-Štai padėsiu čia, - nusišypsojo Gi ir padėjo puodelį šalia manęs.
-Ačiū.
-Gianna, gali padėti? - paklausė moteris iš vakar, kuri kaip paaiškėjo Giannos mama.
-Žinoma, - šiltai man šyptelėjus nuėjo paskui savo mamą.
Įsijungiau twitter. Dar sykį perskaičiau jo žinutę : "Ar tai reiškia, kad galbūt kažkada aš gausiu antrą šansą?"
Atsikvėpiau ir drebančiomis rankomis atrašiau: "Taip. Ne visi nusipelno antro šanso, bet tu, šnekant atvirai, turi galimybę ji gauti. xx"
