-O ką tu mąstai apie savo ateitį? - paklausė.
Akimirkai nutilau ir susimąsčiau.
-Na, jeigu liksiu akla visam gyvenimui, tikriausiai nusižudysiu... O jei vėl galėsiu matyti... ne, nemanau, kad kada vėl praregėsiu.
-Nešnekėk taip. Tu negali taip paprastai pasitraukti iš gyvenimo. Tu neturi jokios teisės taip daryti! - šiek tiek garsiau pasakė. - gyvenimas dažnai mums duoda įvairias kliūtis, norėdamas patikrinti kokie mes stiprūs ir dar norėdamas užgrūdinti mus. Tokie įvykiai dažniausiai parodo kiekvieno tavo pažįstamo veidus ir...
-Visų pirmą : šis įvykis man iš dalies parodė tikruosius mano draugų veidus ir paslėpė, paskui ... iš kur toks protingas, - nusišypsojau jam.
-Tu man neleidai baigti, - suniurzgėjo.
-Tęsk.
-Tai va.. kuo ten baigiau... ai taip. Parodo visų tikruosius veidus ir ... ir.... Pamiršau.
Pradėjau juoktis.
-It's not funny!
Bet ilgai netrukus ir jis prapliupo juokais. Po dešimt minučių beprasmiško juoko aprimom.
-Kaip tavo koja? Skauda?
-Ne, kai nejudinu. Kiek valandų?
-Po devynių jau.
-Ooh, vau. Tau namo nereikia ? - susiraukiau.
-Išvarai? - nusijuokė.
-Ne, ne.. dėl manęs, kad ir visą naktį lik.
-Gerai.
-Ką? - žioptelėjau. - Ne, nepagalvok nieko blogo, bet tu čia nejuokauji, ne?
-Šiaip reikės namo važiuoti, manau...
-Gaila... - nutęsiau. - na, bet... Ok, gerai... M.. Šitą...
-O kuo tu žadi būt užaugus?
Nusijuokiau.
-Neįsižeisk, bet tas klausimas skambėjo taip, lyg man būtų kokie šeši metukai. O taip tai,.. nežinau. Norėjau studijuoti dizainą, bet... O tu ?
-Na, nežinau dar...
-Mmm...
Nutęsiau ir atsidusau.
.... PO 2 MĖNESIŲ ....
-Sebastianai, kur tu mane tempi, - nusijuokiau garsiai.
-Į mano mėgstamiausią vietelę.
-Tik nesakyk, kad mes einame į parkelį, - timptelėjau jį už rankos priversdama jį sustoti.
-Nee, - keistai numykė. - nagi, eime!
Žengiau žingsnį priekin, bet jis mane sustabdė ir apsuko.
-Eisim į kitą pusę.
Po dešimt minučių pokalbių, juokavimų ir taip nesąmonių krėtimo jis mane sustabdė. Įsiklausiau. Kaip ir nieko neįprasto. Daug žmonių, kurie burba, žingsnių garsai, mašinos ir taip įvairūs garsai įprasti Londonui.
-Aš kažko nesupratau? - sukrizenau.
-Mes kai kur važiuosim, taigi sėskis, - jam padedant atsisėdau ant kažko minkšto.
Esu įsitikinusi, kad aš jo mašinoje. Taip, mano įsitikinimus patvirtino keli garsai, tai : durelių trinktelėjimas ir variklio užvedimas. Sugraibiau diržą ir jį užsisėgiau.
-Kur mes važiuosim? - paklausiau su šypsena.
-Na, kadangi aš esu per daug nuspėjamas... Važiuosim kai kur kitur.
-Aišku.
Sėdėjau su šypsena. Su Sebastianu kitaip neįmanoma. Po pusvalandžio jau buvome vietoje. Sebastianas man padėjo išlipti. Ausis pasiekė tylus ošimas. Giliai įkvėpus plaučiuose prisipildė oras, kvepiantis gamta.
-Mes kažkur prie jūros, taip? Na, bent jau prie kokio ežero, - rėžiau.
-O Dieve, tu turėtum dalyvauti kokiam Ekstrasensų Mūšyje.
-Nevartyk akių, - pati jas pavarčiau.
-Bet? Iš kur tu žinai!?
-Aš ekstrasense, gudruoli, - nusijuokiau. - o jei rimčiau, nebuvo sunku atspėti.
-Anyway... Eime su manimi, gražuole...
Prikandau lūpą ir leidausi jo vedama į nežinią. Iš ties su juo eičiau bet kur. Aš juo pasitikiu. Mes beveik geriausi draugai.
-Paskubėk, - zirzė.
-Einu, einu... - murmėjau.
-Žinai ką. Padarysime kitaip.
Staiga pajutau, kaip pakylu. Jaučiausi, kaip nuotaka, o krykštavau iš juoko, kaip vaikas.
-Dabar, kadangi... tu nematai, - susinepatogino. - aš būsiu tavo akys.
Taręs nuleido mane ant žemes, o pats atsistojo man iš nugaros, padėjo smakrą ant kairiojo peties ir tyliai šnibždėjo į ausį.
-Mes esam ... labiai gražioje vietoje. Čia daug aukštų medžių . Taip pat čia yra upė. Plati, tekanti upė. Mūsų dešinėj stovi griuvėsiai. Neaišku kieno, bet jie saugūs. Pats ne kartą ant jų laipiojau. Jie niūrūs, bet palipus ant jų pasaulis pasimato kitokiomis spalvomis. Galingi medžiai atrodo sumažėja, o žmogus gali pasijausti... atsiskyręs nuo šio pasaulio. Jis gali būti tyloje, ramybėje... Bet tai nublanksta prieš tą jausmą. Jausmą, kad tu namie. Kad čia visos bėdos atrodo dingsta ir gali ramiai būti su motina gamta....
-Sebastianai,... - tariau šiek tiek sukrėsta jo tokio meniškumo. - vau... iš kur tokie žodžiai, mažuti?
-Iš širdies, brangute, iš širdies..
Jo lūpos prilietė mano skruostą taip priversdamos elektros srovę užlieti mano kūną.
-Taigi, mes ten ir užsikabarosime. Ta vieta man ypatinga. Noriu, kad ji taptų dar ypatingesne, dėl... kai ko...
Jis man padėjo užlipti ant tų neaiškių griuvėsiu. Tyloje man pirma karta pasidarė taip gera. Jis nemelavo. Čia atrodo bėdos dingsta. Upės čiurlenimas, lapų čežėjimas...
-Tai va, saulute. Pasikviečiau tave čia neveltui. Norėjau paklausti tavęs. Beata, ar sutinki... tapti .... - darė tarp žodžių pauzes, kurios kėlė įtampą. - mano... Geriausia drauge?
-Dar klausi, Sebastianai? - nusijuokiau ir apkabinau jo šiltą kūną. - aišku, kad sutinku, kvaileli...
