-Ką? - pasimėtė. - ji manęs taip nevadino...
-Oh, - susigėdau ir tyliau pridūriau. - tikriausiai pasigirdo.
-Tai kas ten per kraujo balutė vonioje? - paklausė ir atrėmė smakrą į mano petį.
-Umh, - pasimečiau.
Sutrikusi nutempiau megztinio rankovę iki krumplių.
-Beata? - įtariai paklausė.
Apsilaižiau lūpas prieš kalbėdama.
-Nesvarbu, - sušnabždėjau.
-Ar tu kažką pasidarei sau ? -griežtai paklausė.
Nuleidau galvą, kadangi jaučiau, kaip veidą išmušė raudonis. Pirštai staigiai pradėjo šalti, o kūną išmušė šaltas prakaitas.
-Ne, - pamelavau.
-Mažyte, man gali papasakoti, - pakėlė galvą nuo mano peties.
Jo rankos suėmė mano veidą. Mano akyse sužibo ašaros, tad užsimerkiau, kad jis to nepastebėtų. Jis pasuko mano veidą. Jaučiau, kaip jo kvėpavimas atsimušą į mano veidą. Jaučiau, kaip visas mano kūnas pašiurpsta. Mane užplūdo šiluma, o širdies dūžiai kas sekunde stiprėjo. Kvėpavimas trūkinėjo. Kas tai per jausmas? Panašiai tebuvo, kai jutau meilė savo ex'ui. Tik tas jausmas nebuvo toks stiprus. Bet aš akla ir mes bendraujame tik pustrečio mėnesio... Bet meilė akla? Niekad nemaniau, kad tai gali būti tiesa, bet dabartinė situacija privertė mane suabejoti savo įsitikinimais. Ar aš jį pamilau? Jei taip, ar man verta jam tai prisipažinti?
-Beata, - jo kuždesys mane išblaškė. - Atsimerk, mieloji, noriu matyti tavo nerealias akis...
Mano akių vokai staigiai atsitraukė vienas nuo kito. Vieną akimirką jau buvau, kad atsimerkusi pamatysiu jį, bet mane apsupo juoda tamsa... tas pats kas atsimerkusi. Mano lūpa suvirpėjo. Atrodo tuoj viskas vėl išsilies...
-Mažute, kas nutiko, prašau... Aš noriu žinoti, kas dedasi tavo širdyje ir galvoje, - jo lūpos akimirkai susijungė su manosiomis.
(Pasileidžiame : http://www.youtube.com/watch?v=GhDcgmMeM70&list=PLni0JPUNiiwUXDP0M_AHaRk_dD8Lq7_Ml&shuffle=23803)
To užteko. Visi klausimai galvoje gavo atsakymus. Taip, aš jį myliu. Ir ta meilė nėra tik menkas susižavėjimas. Meilė - tai ne tik žodis. Tai jausmas. Tai begalinė jėga, kurios dėka atrodo galėtum nuversti kalnus dėl to žmogaus... Tai jausmas, kuris priverčia tave šypsotis (ne visada) būnant su tuo žmogumi... Tas jausmas suteikia pasitikėjimo kitu žmogumi... Tas jausmas kažkas nepaprasto ir sudėtingo. Tai paaiškinti sunku. Staiga tiesiog mane užvaldė noras... Noras viską jam papasakoti, išsilieti... ir nebijoti, nes atrodo jis padės įveikti visus sunkumus. Oh! Tas jausmas priverčia jaustis lyg ant sparnų. Keturiomis nulipau nuo jo ir atsisėdau šalia jo ant lovos.
-Turi dailų užpakaliuką...
Tai komplimentas? Juk taip? Sutrikau.
-Ačiū?
Jis nusijuokė, bet greitai surimtėjo.
-Taai? - nutęsė.
-Aš nebegaliu, Sebastianai,.. Viskas mane atrodo griaužia mane iš vidaus. Barniai su šeima, vienatvė, mano invalidumas...
-Tu ne viena, mažute, tu turi mane...
-Šh, - nutildžiau jį ir šyptelėjau menka šypsenėlė, kurioje nebuvo jokio džiaugsmo. - kai tu buvai išvažiavęs viskas mane tiesiog... užgriuvo... Ir aš to neišlaikiau... nesugebėjau išlikti stipri... Sebastianai, - mano balsas palūžo.
Negalėjau ištarti nė žodžio. Tiesiog ištiesiau ranką ir patraukiau rankovę.
-O Dieve, - aiktelėjo. -KĄ TU MANEI TAIP DARYDAMA SAU! - suriko ir pašoko.
Sulenkiau kojas ir apvijau jas rankomis. Veidą paslėpiau keliuose.
-Ką tu manei?! Kaip tu drįsai taip daryti?! Ar tu suvoki, kad tokiu savo elgesiu galėjai sau pasidaryti tik daugiau problemų?! O jei būtum įsipjovusi per giliai?!
Sukočiojau. Bijojau rėkiančių žmonių. Gal dėl to, kad vaikystėje kieme vyresni vaikai rėkdavo ant manęs ir stumdydavosi? Staiga manyje įsižiebė kibirkštis.
-Kodėl tu dėl to tiek nervuojasi! Tai ne tavo reikalas! - surėkiau pakėlusi veidą.
-Nes po velnių TU MAN RŪPI IR AŠ TAVE MYLIU! KAIP TU TO DAR NESUPRATAI?!?
