-Čia taip gera... - atsikvėpiau.
Sėdėjome ant tų griuvėsių. Aš buvau atrėmusi nugarą į jo krūtinę, jis buvo apžergęs mane ir apkabinęs per pilvą. Laikiau savo rankas ant jo rankų. Viskas buvo tobula.
-Žinai, - nutraukė tylą. - iš šono mes tikriausiai atrodome kaip ideali pora.
-Aww, - sukrizenau.
-Be to, aš tau kai ko dar neatidaviau, - sukuždėjo į ausį.
-Kaip suprasti? - paklausiau.
-Aš tau noriu padovanoti raktelį - grandinėlę...
Po jo tokių žodžiu ant kaklo pajutau šaltą metalą.
-Ant jo, - tęsė. - išgraviruota žodis : FRIEND. Tu turėsi raktą, nuo mano širdies... (http://data.whicdn.com/images/55315188/original_large.jpg)
-M, - sumikčiojau. - Seb... Sebastianai, tai labai... miela, manyčiau... bet man nereikia, jokiu daiktų iš tavęs.
-Aš nepriimsiu atgal to, - prilietė mano skruostą.
Nusišypsojau kiek galėdama meilesne šypsena.
-Ačiū, bet aš net nežinau... kaip tau atsidėkoti, - susikrimtau...
-Kada nors... sugalvosim , - sukrizeno.
-Kas ? - šyptelėjau ir pasukau galvą į jį.
-Tu miela, - bakstelėjo į nosį.
Nusišypsojau dar kartą ir vėl atsirėmiau į jo tvirtą krūtinę.
-Net nežinau ką į tai atsakyti, bet.. ačiū.
-Aaww... - numykė ir pakuteno mano pilvą.
-Žinai, mes atrodome, kaip... pora? - tai nuskambėjo, kaip klausimas.
-Hahah, - nusijuokė. - Taip, gal. Bet mes esame geriausi draugai. Na žinai... Best friends forevaaa, - pasakė fyfišku tonu.
Sukrizenau.
-Eik, fyfa, tu fyfa...
-Aik, tu. Aš visai ne fyfa, aš tiesiog mėgstu maivytis, - kažką greitai sumalė.
Pradėjau prunkšti. Atsikvėpiau.
-Nori eiti pasimaudyti? - paklausė.
-Ką? - suprunkščiau. - Aš neturiu maudymuko, nemoku plaukti ir aš akla.
-Pamokysiu tave, nors ir pats nemoku, - nusijuokė.
-Ne ačiū.
-Tokio atsakymo nepriimu! - sušuko.
Po kelių minučių nulipome nuo to pastato. Šiek tiek spyriojausi.
-Ne, Sebastianai, nemanau, kad tai gera mintis.
-Eime tik. Stok! - tarė.
Paklausiau jo. Jis mane pasodino ant žemės. Pajutau jo rankas prie pėdų. Jis greitai numovė man basutes. Po to padėjo atsistoti.
-Eime, - tyliai sušnabždėjo.
Lėtai ėjome, kai staiga pajutau šiltoką vandenį glostantį mano pėdas. Žingsnis po žingsnio ir vanduo jau siekia mano kelius. Šlapias audinys prilipo prie mano kojų.
-Šlapia, - nusijuokiau ir pabandžiau su laisva ranka bent kiek pakelti suknelę, kadangi viena ranka buvau įsikabinusi į Sebastianą.
Jis sukikeno. Ėjome toliau. Vanduo jau siekė mano liemenį. Puiku, mano suknelės jau nebepavyks išlaikyti sausos. Sebastianas timptelėjo mano ranką norėdamas vesti mane toliau.
-Ne, nebereikia toliau, - balsas šiek tiek sudrebėjo.
Iš ties darėsi baugu stovėti vandenyje, aklai. Bet mane šiek tiek ramino vaikinas stovintis šalia manęs.
-Nagi, Beata, pasitikėk manim, zuiki, - meilinosi.
Giliai atsidusau. Pajutau, kaip jis paleidžia mano delną ir pajutau šiek supanikavau. Bet greitai dvi tvirtos rankos atsirado ant mano liemens. Sebastianas mane šiek tiek kilstelėjo, tad nebegalėjau justi po kojomis žemės. Jutau, kaip mes ėjome tolyn. Huh. Per kūną prabėgo šioks toks šiurpas. Kai jis mane paleido ant žemės vanduo siekė mano pečius. Tvirtai įsikibau į Sebastiano ranką.
-Negi manimi taip nepasitiki? - surizeno.
-Ne, ne, viskas gerai, manyčiau, - nejaukiai nusijuokiau.
Jis patraukė mano ranką nuo savosios. Antrą kartą supanikavau. Jis nutolo. Bet greitai vėl galėjau jausti jį netoliese. Jis paėmė mano riešus ir šiek tiek timptelėjo. Atsiradau ant... kažko.
-Apsikabink kaklą, - paliepė.
Supratau, kad aš ant jo nugaros. Aww... Argi jis nemielas? Padariau taip, kaip jis liepė. Plaukiojom. Ir žinot ką? Aš dar niekad nesijaučiau taip gerai. Vidų užpildė... neapibūdinamas jausmas. Pasidarė taip .. ramu, gera ir ... ir... Net nežinau, kaip reikėtų išsireikšti, bet širdies dūžiai sukėlė malonų jausmą. Jaučiausi netgi laisva? Gerai. Niekas manęs nebuvo privertęs taip pasijusti. Oh, gosh tas vaikinas išskirtinis. Nuo jo jaučiasi maloni šiluma. „Beata, tu kliedi", - tarė man mano smegeninė.
-Tu kažkokia tyli, gal kažkas negerai? - paklausė ir sustojęs atsistojo.
-Taip gerai man dar niekad nebuvo, - tyliai sušnabždėjau ir padėjau galvą ant jo peties.
