"Aš tave myliu, nepamiršk to, niekada, gerai?"
Tie žodžiai vis nepaliko mano galvos. Atrodo, kad jis vis dar čia, vis dar kartoja tai.
-Beata!
Papurčiau galvą, lyg bandydama išvyti jo kimų balsą.
-Taip, mama?
-Tu kažkokia išsiblaškiusi.
-Mam, aš noriu pabūti viena, prašau.
-Na, jeigu tik nori...
-Ir mam, kada man nuims šitą... daiktą ant mano veido...
-Greit, saulute, greitai...
Linktelėjau galva.
-Aš einu, greitai grįšiu.
Kai išgirdau durų uždarymo garsą apsisukau ant šono. Bandžiau prisiversti užmigti, dabar man reikėjo poilsio. Bet Zayn balso niekaip negalėjau užmiršti. Varčiausi nuo vieno šono iki kito.
Mano ausis pasiekė beldimas į medį, tikriausiai duris.
-Užeikit.
-Sveika, - pasisveikino malonus balsas.
-Harry! - surikau.
-Atnešiau tau gėlių...
-Nereikėjo, Harry.
-Turiu dvi puokštes... Viena nuo manęs... O kita... Ji nuo Zayn...
Tylėjau. Nė nepajutau, kaip pirštų galai priliečiau lūpas.
-Beata? - sukrizeno.
-Taip?
-Tu jo pasiilgai?
Tylėjau mąstydama.
-Na, matai. jis buvo atėjęs.
-Atsiprašė?
Papasakojau jam viską.
-Taigi, jis atėjo, kai daktarai neleido tavęs lankyti? - paklausė.
Linktelėjau. Šypsojausi, taip aš vis dar myliu jį. Bet jis man melavo. Tai nebuvo mažas 'buvau užsiėmęs' arba kitoks melas. Tai buvo milžiniškas 'aš nesu kas tu manai' melas.
-Aš turiu eiti, Beata. Grupės repeticija... Iki.
-Ate, Harry.
Jam išėjus mano bandymai užmigti buvo laimingi.-Brangute, kelkis, mieloji... Atėjo daktaras, - mamos balsas žadino mane.
-umh, -numykiau ir pasirąžiau.
-Labas rytas, - nusijuokė daktaras. - Nuimkime šiuos tvarsčius.
Atsisėdau ir pajutau, kaip dvi rankos krapštosi ties mano smiliumi.
-Na štai, po truputį...
Medžiaga nuslydo nuo mano veido. Mano akys buvo stipriai suspaustos.
-Ar jau galiu atsimerkti? - paklausiau.
-Ne, Beata, turėk kantrybės. Dabar tau reikia uždėti akinius, tamsintais stiklais, kad kai atsimerksi šviesa gali, tai yra bus per ryški tavo akims, - aiškino dėdamas akinius ant mano akių. - Na, Beata, atsimerk.
Staiga visa laimė išgaravo išgirdus jo žodžius. Mane apėmė baimė. O kas jei aš nebematysiu?
-Drąsiau, - drąsino sesė, suimdama mano delną.
Lėtai praplėšiau savo vokus...
