-Beata? - išgirdau atidaromų durų garsą ir motinos balsą.
-Mama, mama, mamyte! - susijaudinusi rėkavau.
-Dieve, Beata, kas vyksta?
-Mama, aš ... aš matau... - nespėjus man baigti buvau nutraukta.
-Tu matai? Ačiū Dievui!
-Ne, mama, ne. Ta prasme beveik. Aš nežinau! - rėkiau sumišusi. - Aplink nebėra juodos, tuščios tamsos.. Dabar čia.. viskas pilka.
-Beata, renkis. Važiuojame pas daktarą.
Išgirdau atsidarančias dureles, spėju, kad spintos.
-Ateik padėsiu tau.
Padedant jai greitai susiruošiau. Pas daktarą nuvykome greitai. Tai neužtruko nė pusvalandžio.
PO VIZITO PAS DAKTARĄ
Buvau tokia laiminga! Laiminga ir išsigandusi. Po kelių dienų man bus atlikta operacija. Po jos bus aišku. Ar praregėsiu ar būsiu akla visą likusį gyvenimą...
Tyliai meldžiausi, kad likimas pasirinktų pirmąjį variantą.
Važiavome namo įprastoje tyloje.
-Hm... Turime svečių? - sutrikusiai paklausė mama.
-Kaip suprasti?
-Kieme stovi mašina.
Sustojus mašinai išlipau iš jos.
-Gal pas Lis?
-Tikriausiai.
Įėjau į namus įsikibus mamai į parankę.
-Laba diena, - pasisveikino... Harry?
-Sveikas, ar tu pas Elisabeth?
-Ne, aš pas Beata.
Suraukiau antakius.
-Ar tu jį pažįsti jį, mieloji? - paklausė mama.
-Taip, - linktelėjau.
-Beata, mums reikia važiuoti.
-K-kur? - dėl neaiškios priežasties sumikčiojau.
-Sužinosi, - sukikeno.
-Mama, ar-
-Žinoma, eikite.
Na, vėl grįžom į mašiną, tik šį kartą su Harry į jo mašiną.
-Kas vyksta, Harry? - rimtai paklausiau.
-Nieko. Tiesiog noriu praskaidrinti tau nuotaiką, nenoriu, kad tu niurksotum namie.
-Tik dėl to? - suabėjojau.
-Zayn pasakojo, ką tu pasidarei sau...
Susigėdau.
-Aš tave suprantu, kad tau skaudu ir panašiai. Bet meldžiu, nebedaryk to niekada. Umh. Taigi kokios naujienos pas tave? - nukreipė temą.
-Na... - išsišiepiau. - Aš... Nepertraukinėk manęs, gerai? Ta prasme, tylėk iki tol, kol pabaigsiu.
-Gerai, gerai.
-Aš matau nebe juodą tuštumą, mano pasauly atsirado pilkas atspalvis. Greitai vyks operacija. Aš velniškai bijau.
-Tai puikios naujienos, B. Galiu vadinti tave B? - pasiklausė.
-Na, jei esi toks tinginys, gali, - nusijuokiau. -Ką veiksime?
-Eisime pasivaikščioti.
Linktelėjau, bet greitai susivokiau.
-O kaip fanės?
-Jų ten nebus, - nusijuokė.
(PASILEIDŽIAMEEE : http://www.youtube.com/watch?v=gdzJ9wyV3QU )
Laikas prabėgo žaibiškai. Kelias į ligoninę taip pat neprailgo. Turėjau pripažinti velniškai bijojau. Išlipus iš mašinos jaučiau, kaip visas mano kūnas virpa. Vedama mamos ir tėvo nuėjome pas daktarą, kuris mus dar kažkur nuvedė... Paguldė mane. Pajutau durį rankoje. Susiraukiau, bet galiausiai po kiek laiko nebejutau nieko. Visiškai nieko... -Uh, - atodūsis paliko mano lūpas.
Prisiminiau operacija... Dabar... Šia akimirką arba mano gyvenimas baigsis arba aš ir toliau gyvensiu normalų gyvenimą. Niekam nepripažinau, bet daviau sau pažada, jei tai nepadės.. jei aš nebematysiu... aš paliksiu šį pasaulį. Savižudybė atrodo geriausias variantas. Giliai įkvėpus pabandžiau atsimerkti. Supanikavau, kai mane vėl apglobė tamsa.
-Ne, ne, ne... - murmėjau. - NE!
Iš murmėjimo perėjau prie garsaus kalbėjimo arba tylaus šaukimo.
-NE! - mano pirštų galai kilo mano veidu link akių.
Ir tuo metu pasijutau taip ... gėdingai ir prastai, kai mano pirštų galai apčiuopė audinį. Tikriausiai tai bintas. Lengviau atsikvėpiau, nors žinojau, kad visgi yra galimybė, kad tai tiesa. Tiesa, kad aš esu akla visam... Išgirdau, kaip duris prasidaro. Duris užsidarė, bet 'svečias' tylėjo. Susiraukiau tiek kiek galėjau per daiktą ant mano akių. Kėdė, tikriausiai, subraškėjo visai šalia, kai mano nosį pasiekė malonus kvapas. Aiktelėjau, susiprotėjusi, kas tai.
Tai buvo du susimaišę dalykai.
Pirmasis tai gėlių aromatas, kaip spėju tai - rožės.
Antrasis tai vyriški kvepalai... Se-... Zayn kvepalai.
Mano rankos susispaudė į kumščius.
-Zayn,... Zayn, išeik,- liepiau.
-Iš kur tu-
-Prašau, - nutraukiau jį.
Taip, aš neklydau.
-Negaliu, - sukrizeno.
Nepatenkinta sukryžiavau rankas ant krūtinės. Vaikinas atsiduso.
-Aš neturėčiau čia būti, - linktelėjau jam pritardama. - Daktarai kartoja, kad tau reikia rambės.. Bet nežinia ar tau viskas gerai mane kankino.. Norėjau išgirsti tave, norėjau pamatyti tave, Beata. Tu net neįsivaizduoji kaip man sunku be tavęs...
Nieko neatsakiau jam.
-Aš myliu tave, brangioji.
-Nevadink manęs taip.
-Beata, - pajutau pirštus ant dilbio.
Jo švelnus delnas glostė mano ranką ir oda akimirksniu pašiurpo.
-Mažyte... - jo švelnus balsas ramino mane, bet negalėjau jam to parodyti.
-Nevadink manęs taip...
-Bet, Beata, po velnių, - žinojau, kad jis stengiasi nerėkti. - Jei aš bučiau tau pasakęs kas aš esu nieko nebūtų, tu būtum pradėjus klykaut ar panašiai.
-Išeik, - pakartojau.
-Gerai, gerai! - jo ranka paliko mano odą. - Bet prieš tai... Myliu tave, mažyte..
Pajutau jo kvėpavimą į mano veidą. Jo lūpos prisilietė prie manųjų, taip pasiųsdamas armija skruzdėlių mano nugara ir kūnų.
-Aš tave myliu, nepamiršk to, niekada, gerai?
