-Atidaryk duris, - paprašė Sebastianas.
Tylėjau ir stovėjau sustingusi, kaip akmuo. Tiesiog kūną surakino kažkoks keistas jausmas.
-Beata? - tuk, tuk, tuk. - Beata?! - kiek garsiau suriko.
Prasižiojau, bet iš burnos neišėjo nė garso.
-O Dieve, Zayn, meldžiu, - išgirdau sesers balsą, kuris skambėjo tragiškai. - Laužk duris, išgriauk sieną, nežinau daryk bet ką, ką tik galėtume įeiti ten, PO GALAIS!
Zayn?! Whuut?
-Ššh, - sušnypštė. - BEATA! - jis jau rėkė. - o ką tu paskui pasakysi tėvams dėl išlaužtų durų? Nejau tu nori, kad jie su Beata dar labiau susipyktų.
-Tėvai šiąnakt negrįš, turėsi sutvarkyti duris TU! Po velniais, TOS DURIS MAN VISIŠKAI NERŪPI! Ten mano sesuo klykė, o vakar vonioje buvo kraujo balutė ir dar prilašinta kraujo iki jos kambario. Jei tu dabar neišlauši šių durų aš pasinaudosiu tavo galva, kad sulaužyčiau jas!
-Okey, okey, ramiau. Pasitrauk, laužiu duris.
Išgirdau bumbtelėjimą. Ir dar kartą. Šūdas, kaip mano ranka? Jie jos negali pamatyti. Oh, God why? Tyliai įlipau į lovą ir susisukau į kaldrą. Sėdėjau pasirėmusi į sieną. Išgirdau galingą lūžį.
-Beata! - klyktelėjo Lis ir pribėgusi apkabino mane.
(pasileiskite : http://www.youtube.com/watch?v=nX1VeFBo9AQ&list=PLni0JPUNiiwUXDP0M_AHaRk_dD8Lq7_Ml )
Sėdėjau be jokios reakcijos. Bet negalėjau ilgai taip iškentėti. Apsivijau savo rankomis ją.
-Khm, - kažkas atsikrenkštė.
Pasitraukiau nuo Lis.
-Nepasiilgai manęs? - liūdnai paklausė Sebastianas.
Sukrykštavau iš laimės. Atsistojau ant žemės. Išskėčiau rankas ir gretai mano kūnų prabėgo elektros srovė. Mūsų kūnai susiglaudė, o mano rankos apsivijo jo liemenį. Tas apkabinimas privertė mane pamiršti viską. Net ir tą negailestingą skausmą rieše.
-Sebastianai, - sukūkčiojau į jo krūtinę.
-Tai aš jus čia palieku.. vienas, tėvai grįš ryt vakare aš ir šiąnakt negrįšiu, tad adios, mažuliai, - išlėkė Lis.
-Ssh, - sušnypštė ir dar stipriau suspaudė mane savo glėbyje.
Pradėjau kūkčioti. Net nesupratau dėl ko. Tiesiog dabar ... viskas... viskas manyje persipildė ir išsiliejo...
-Shh, - sušnypštė dar kartelį. - Nagi, mažyte, viskas geraaai, saule...
-Sebastianai, - trūktelėjau nosimi. - aš taip pasiilgau tavęs...
-Kodėl tu klykei? - ramiai paklausė.
-Nes... sapnavau košmarą.
Jis paėmė mane ant rankų, kaip nuotaką. Pajutau, kaip mes atsisėdome. Spėjau ant lovos.
-Papasakok man...
-Na, - įsitaisiau patogiau ir stipriau jį apkabinau. - sapnavau mergytę...
Pradėjau pasakoti visą tą košmarą, kurį pasakodama išgyvenau dar kartą ir pradėjau verkti..
-Mažute, gi viskas gerai.. Taip? Tai tik košmaras..
-Tikriausiai... Bet, kodėl Elishabet tave pavadino Zayn? - susiraukiau prisiminusi tai.
