-Tu, tu... tu ką? - tankiai sumirksėjau.
-Nesvarbu... - suburbėjo. - nereikėjo man ateiti čia.
Girdėjau, kaip jis atidaro duris.
-Neik niekur, - suverkšlenau ir šokau nuo lovos, tikėdamasi sugauti jo ranką.
Deja, viskas ką aš apčiuopiau tebuvo oras.
-Beata ! - suriko.
Užsidengiau rankomis veidą.
-Palik mane vieną, - sumurmėjau.
-Bet...
-IŠEIK!
Jis garsiai atsiduso. Jo žingsniai nutolo ir lauko durys atsidarė. Jis delsė. Neilgai trukus duris trinktelėjo. Pagaliau, aš viena.. vienui viena. Atsistojau nuo žemės ir nutipenau į vonią. Susiradau tą aštrų daikčiuką. Nutipenau iki savo kambario. Jis mane myli? Įėjau į kambarį, nors man tai buvo tik ta pati juoda tuštuma. Nerangiai atsisėdau ant žemės. Idiote, aišku jis tave myli... kaip geriausią draugę... Garsiai sukūkčiojau. Dabar viskas ko aš norėjau tai susipjaustyti visą save ir, kad aš prarasčiau daug kraujo ir aš galiausiai galėčiau pasitraukti iš šičia. Ne, ne iš kambario... ne iš namų.. o iš gyvenimo. Lėtai pridėjau tą ledinį daiktą prie riešo. Sustingau akimirkai prieš pjūvį. Mano žiaurus ir tuo pat graudus klyksmas sudrebino namus. Iš mano lūpų sklido daug ir garsių pasikūkčiojimų. Tas skausmas buvo nepakenčiamas. Klausiat, tai kodėl aš po velnių tai darau? Tam, kad tai nutrauktų mano mintis nuo šio negailestingo pasaulio. Pridėjau pjūklelį prie riešo antram pjūviui. Netikėtai metaliukas dingo iš mano pirštų.
-Velnias! - nusikeikė vyriškas balsas.
Po riktelėjimo sekė barškėsis į grindis. Pabalau.
-Se..See... -pradėjau mikčioti, bet nesugebėjau ištarti jo vardo.
Man trūko oro. Man trūko ramybės. Ir po velnių man skauda!
-Mažyte, - dvi stiprios rankos apvijo mano liemenį.
Šį syk negalėjau atsakyti į jo apkabinimą. Drebėjau, kūkčiojau ir verkiau. Kodėl aš dar nemiriau? Po šios minties mano ir taip garsus kukčiojimas sustiprėjo.
-Šhh, - sušnypštė.
Riešas tvinkčiojo.
-Einam, reikia sutvarkyti tavo riešiuko, - kalbėjo, kaip su mažu vaiku.
Bet tai buvo miela. Jis pakėlė mane kaip žmoną, nešamą per tiltą, ir nuėjo į... kažkur. Mano ranka tekėjo šaltas vanduo. Sebastianas sutvarkė mano padarytas žaizdas.
-Pasilik šiąnakt... prašau, - liūdnai timtelėjau lūpą.
-Tau nereikia prašyti, - jo rankos apglėbė mane ir stipriai prisitraukė prie savęs. - nenoriu, kad mano mažyte ką nors sau pasidarytų.
Kadangi buvo vakaras, greitai atsidūrėme lovoje. Taip, miegojome vienoje lovoje ir nieko blogo tame nematau.
-Beata, - kreipėsi į mane.
-Mhh?
-Tu žinai, kad myliu tave? - paklausė.
Širdis stipriai suplakė ir daug kraujo atsirado mano skruostuose, tad jie manau - paraudo.
-Aš ir tave myliu, - šyptelėjau menkute šypsenėle ir mintyse pridėjau 'net neįsivaizduoji kaip'...
-Bet aš tave myliu... labiau nei... labiau nei geriausią draugę...
Sudrebėjau.
-Aš... irgi...
-Tikrai? - jo balsas išdavė, kad jis jautėsi nustebęs.
-Taip ir nė neįsivaizduoji ka-...
Po šio nebaigto sakinio galėjau prisiekti, kad išraudau.
-O jei... pakviesčiau... tave į pasimatymą... sutiktum?
-....
