Po neilgo, bet malonaus pasiplaukiojimo grįžom į krantą.
-Kaip aš grįšiu namo? - sukrizenau. - aš šlapia.
-Tai važiuojam pas mane, - nepasimetė.
-Neee, kiek valandų.
-Eeee... palaaaa.... puse devynių, - tarė.
-Turim dar pusantros valandos, - šyptelėjau.
-Ir ką mes veiksim? - nutęsė linksmai.
-Nežinau. Manau, galim jau važiuot link namų, - nenoriai numykiau.
-Gerai, manau, - tarė ir paėmė mano ranką į savo didelį delną.
Lėtai keliavom link mašinos. Net ir važiuodami namo tylėjome. Buvo keista ir nejauku. Gal dėl to, kad buvau šiek tiek nusiminusi, kad ši diena jau baigėsi?
-Na va, - jis atsiduso.
-Nenoriu eiti namo, - nutęsiau liūdnai.
-M... Beata, nenoriu gadinti mums nuotaikos, bet... mes ilgai nesimatysime. Mat... ryt su šiokiais tokiais reikalais aš su ... draugais išvykstu į kitą miestą dviems savaitėms.
-Aš tavęs pasiilgsiu, - numykiau.
-Aš ir tavęs, saulute... - paglostė mano skruostą. - bet juk mes susiskambinsime, taip? Net nepastebėsi, kaip greitai prabėgs laikas ir mes vėl važiuosime į tą vietą. Ji bus mūsų vietelė... Tik neliūdėk, prašau...
-Pasiilgsiu tavęs, labai labai labai, - dar kart pakartojau.
-Eime, palydėsiu tave...
Iš lėto ėjome į mano namus. Sustojome, supratau, kad tai šios dienos nuotykių pabaiga. Dvi savaitės be jo?! Ar Dievas manęs nekenčia? Pajutau dvi rankas, apglėbiančias mano kūną.
-Ačiū, už nuostabų laiką, Beata, - sušnabždėjo į ausį duslus vyriškas balsas.
-Ačiū tau, - sušnabždėjau atgal.
Jis šiek tiek pasitraukė. Din don, nuskambėjo silpnas skambutis ir greitai prasidarė duris.
-O ,čia jūs, - išgirdau mamos balsą. - palieku jus vienus.
Duris neužsidarė, bet galėjau girdėti nutolstančius jos žingsnius. Dvi stiprios rankos vėl apsivijo mano gležną kūną. Pajutau jo lūpas ant savo kaktos. Ir jos ilgai nepasitraukė nuo jos. Stipriau apkabinau jo liemenį.
-Pasiilgsiu tavęs, - įkvėpiau giliau, kad geriau užuosčiau tą nuostabų aromatą - jo kvepalus.
-Aš tavęs taip pat, - sušnabždėjo į kaktą. - man reikia važiuoti, bet aš tau prižadu vos grįšiu atgal atvažiuosiu pas tave.
-Lauksiu tavęs...
-Mažyte, saugok save, - pakštelėjo į skruostą. - pasiilgsiu, - dar kart pakartojo. - ate...
Apsisukau ir įėjau į namus. Vos tik trinktelėjo duris visas tas jausmas... tas nepakartojamas jausmas, kad esi laisva, laiminga... dingo...
-UUuuu, kokia meilė, - nusijuokė Elis.
-Tylėk, - suniurnėjau paniurus.
-Paasaako.... OMG, iš kur tokia miela grandinėlė? - paklausė ji.
Pirštu galiukais susiradau tą 'raktelį' ant kaklo. Nusišypsojau sau.
-Nesvarbu, - sušnabždėjau.
-Tai jūs jau pora ne? - paklausė.
Nieko jai neatsakiau, tiesiog lėtai graibydama sieną nukeliavau į savo kambarį. Sunkiai, bet kažkaip persirengiau į kažką. Kritau į lovą. Mintyse perkūriau šiandieną. Jo balsas, jo kvapas, jo judesiai, jo kūnas, jo elgesys... Net nepajutau, kaip išsišiepiau, o širdis pradėjo spurdėti, lyg norėtų pabėgti iš mano krūtinės. Pilve pasijuto malonus kutenimas... Giliai kvėpavau, bandydama atstatyti normalius širdies dūžius. Bet ji, kaip pasiutęs vaikas nerimo. Bandžiau išvyti iš minčių Sebastianą. Bet pasirodo tas vaikinas užgrobė mano mintis... Dar neprabėgo nė pusvalandis, kaip mes išsiskyrėm dviems savaitėms, o aš jo ilgiuosi... Kas negerai su manimi?!
